(Iš)ganymas

Širdžiai neįsakysi.
Pasakė man piemuo vyriausias.
Žarstydamas užkurtu šiaudu barzdą nuskustą dar pernai
Ir Jei ilgai mąstysi.
Avys visos gundysis palikti tavo pievą
Lizdas liks juodžiausiai varnai.
Ko tada iš Dievo paprašysi?
Tik nereikia pasakų .
Leisiu vakarus paežerėj, varlytes darysiu.
Lieptą rasiu žemą, vandeny mirkysiu.
Ir kaskart bangų maldausiu
Kad didesnės būtų, dėl trumpučių kojų.
Taip dienas ir leisi?
Leisiu, keletą surišiu.
Kam perkūnui liesti, kas tik man priklauso.
Šydą šieno krausiu, šluotkočiu paremsiu.
Nepabėgs nei vienas, nors keliaklupščiautų dausos.
Širdį užrakinsiu, ir rankas, kiek perėmiau iš kraujo.
Kuom tada tu teisi?
Nepadalinsiu egoizmo nei vienam po lygiai,
Kiek prisiurbiau, tiek mano ir prašyti būtų gėda.
O ir medžių išbertų taipogi, negimiau kasyti.
Bet širdies klausyt ar bent pakalbėt su ja,
Nedrįsiu.. kolei vėl avių man neatvesi.