Skeltaveidis

Žmogau, ar galiu, dar tokiu tave vadint?
Mielas drauge, atsišauk, baigi mane pamiršt.
Pasakyk, ką mąstai, juk mintys tavo tyros,
Mielas drauge, kodėl tu juokies, kai mano ašaros vis byra…

Ei, žmogau, ko tyli, juk tu slėpt, ką neturi.
Galbūt aš kažko nematau, bet gi tu man visados tiesą seki.
Pažiūrėk man į vidų, aš išverst jį visą galiu,
Ten drakono ugnis su degtine, ten krūva pelenų.

Kam kaskart vis keiti, savo skeltą snukutį,
Kumštį suspaudęs laikau, kad netyčia nesusimaišytum...

Krenta lapai žemyn, o su jais -  sumindyta siela,
Ei, žmogau, kam gi tiek, pritapšnot tau reikėjo.

Žengti žingsnį sunku, kai kojos nutrauktos,
Kažkada juk vėjas buvau, o dabar blaškaus pakartas.
Neieškok kišenėj manęs, mano liežuvis seniai jau nutrauktas,
Akys surištos, rankos pasmaugtos, ar tokios būna tavo visos aukos?

O brangus, skeltaveidi, matai, kai pakyla nulaužytos šakos.
Tau klijų tikrai neužteks, kad visos jos numirtų sveikos.
Ar gera, kai tapai visiems, nematomas kaip siena.
Štai, žmogau, kas būna, kai parduodi velniui sielą.