išgyvenamas šaltis

2009 12 15 proza XIV

  Ratu vaikštau per prieš sekundę pradėjusį žydėti sniegą. Judu aplink link centro, kiek vėliau nuo jo į išorę ir greitosiomis grįžtu atgal. Lyg ir skubu, kažkur, nors visa naktis priešakį. Greit pakeis kitas žmogus, kuris galbūt nematys to ką dabar regiu aš. Labai švyti, taip gali žaisti tavo rega, nebent pirmasis sniegas. Kiekvienas dangaus kąsnis nukritęs ant skruosto, blakstienos ar liežuvio ieško G taško. Ieško, turbūt, bijodamas būti nepastebėtas. Truputėlį atšilo. Sako, kai pasirodo snaigės šaltis trumpam pasitraukia, tai lyg sportas, kai pramankštinamas oras. Pamenu dar visai neseniai buvo taip šalta, jog gėlė odą panagėse. Kiaurai per pirštines, per medvilnę plinta drebuliukai.
 
  Nukritusi krimsteli Žemei ar kokiam Nevispročiui nosies galą, net nepajunta.. tokiems padeda, tik lavinos, kai paskandina iki kaklo arba nukloja, kad nesimato nei medžio, nei debesies.

  Vaikštinėju niokodamas lygų patalą. Kol kas nelabai daug... nes protarpiais matosi asfalto pelkės. Einu šešėliu it tiltu dangstydamas regą nuo akinančios baltos šviestuvo šviesos pluošto. Stabteliu. Stebtėliu. Nejaučiu, kaip žvilgsnis pats skverbiasi į snaigių švytėjimą. Ne tik matau, bet ir jaučiu, kaip visos švytinčios gesta vos palietusios žemę. Užsimerkiu ir pagalvoju, kaip snaiges pastebi neregiai... suprantu šalčio palytėjimus pastebi, net niekuo nepasikliaunantys, net tie kurie nepastebi savęs, kur parvirtę į pusnį ir dvokiantys alkoholiu, ar kuo nors dar blogesniu.
  Kiek kartų šis reiškinys banaliai buvo sulygintas su miltais ar nuo eglutės sudužusiais žaisliukais, kiek kartų buvo vadintas cukrumi? Ir kiek kartų snaigių buvo beriama į arbatą?
  Kartą pamenu būdamas Londone vienam žmogeliui iš Brazilijos aiškinau, kaip atrodo galybė sniego. Kaip jautiesi, kai aplink tave visa dykuma baltumu atsiduodančių namų stogų, kaip išsiskiria garai kvėpuojant ir kaip iriasi sniegas per veido odą. Galų gale tarstelėjau jam, jog geriau atvyktų ir pats pabandytų, tai suvokti, nes tai kaip pasakoti apie gražiausią pasaulio moterį, kuria gali būti, bet kuri, kurią sutikęs nežymiai aiktelėsi, taip, jog savo aikčiojimo gali net nepastebėti. Tas žmogus gyvena ten – kur niekad neprabėga baltu patalu, koks besidangstantis aplinka ilgaausis. Visada saulė... visada nepakeliamas karštis. Aš nesuvokiu to, kai čia vis keičiasi ir maišosi, tai lietūs, tai vėjai, tai sniegas, o ten karštis, sausros ir visada linksmi žmonės, gaila, kad mano tauta dažnai (galima teigti) esti pikta ir agresyvi.

  O, jei šaltis būtų spalvotas ar jis primintų pašvaistes pasimetusias Ašigalyje? Ar drugelių pulkus nuo drėgmės virpuliuojančiuose miškuose? Mmm... pakaks įsivaizduoti į upę pilamų spalvų margumą. Tėkmėje, tai išsisklaido į neregėtas formas. Tad spalvotas šerkšnas atrodytų įspūdingai, bet baltumas paverčia miestus nekintančiomis dykumomis. Paverčia žmones drebulių dykumomis, paverčia dangų dūmų dykumomis...
  Kaip nupasakotum šaltį?

  ... ledo gabalėlis delne
  ... numirėlis
  ... iš proto varanti sšaltis
  ... drebulys
  ... nuo medžių varvantys drugeliai
  ... maudynės eketėje
  ... prišalusi gulbė
  ... pilnatis

  Vis vaikštau po teritoriją, anot jų saugoju ginklus ir kitas materialines vertybes skirtas karams. Man jos nerūpi, nes iš ties saugoju save nuo bado, pasitelkdamas vaizduotę, ypač esant tokiam orui. Nuo pastatų artėja du šešėliai. Sustoju ir jie pristabdo. Kai taip šalta pastebi visas dekoracijas, kai negali akių nulaikyti ties nei viena žodžių eilute, nes visad, kai taip nesvilina akių šaltis skaitau, nors tai draudžiama, susigalvoji keisčiausių dalykų. Net susikuri siaubingus dalykus, kad apsivalytum nuo vienišumo, susikuri spalvų, neapykantos, pavydo, tiems kurie gyvena, kažkuo kitu, nei tu šią akimirką. Visus prarastus apkabinimus. Kai aš čia – vadinu, tai Prarastomis Dienomis. Įtikinu save patikėti visais maniakais, visomis perskaitytomis knygomis, visu grožiu kuriamu ir išgalvotu. Netgi meile, kuri kaip vaivorykštė nusidriekia trumpomis akimirkomis nuo vieno taško iki kito. Mes, tik vaizduotės marionetės, tik mėnesienos apleisti kalnai. Tylūs ir pasmerkti geisti kitų laiko.
  Galvoju, tik tam, kad neišsigąsčiau krebždančių lapų asfaltu. Kad nesušalčiau, kad neužsiūtų akių koks dygsnis, kurio nebegalėsiu suvaldyti. Nenoriu išgirsti širdies barbenančios į krūtinės prieigas, tokiais vakarais – naktimis, atrodo ta menkutė skrynelė išsiplečia iki jūros.
  Užsimerkiu. Akis it adatom varsto. Balsas... krūpteliu, bet tai tik atėjusysis pakeisti, tik antrasis, kuris tryps mano pėdsakus ir kuris nepastebės, kaip mane paslėps ginklinės tvaikas. Sėdėsiu ir prisiminsiu šaltį gurkšnodamas arbatą. Prisiminsiu baimę. Prisiminsiu save akimirkomis išėjusį, kažkur už savęs. O ryt prisiminsiu akimirkai, kad aprašyčiau apie ką mąsčiau. Sakykite, kad tai dienoraštis. Ar raidės lape...
                  Aš vadinsiu, tai – ŠALČIU IŠGYVENAMU.