Deadline.

Kodėl visada ką nors veikti smagiausia, kai nėra laiko tą ką nors veikti? Ar tas noras prieštarauti: „aha, nėra laiko? bet žiū, špygą sau! še, ir darau“. Nesąmonė. Visai ne tai. Tik ne šį kartą.
.
Ok, ok, kodėl nėra laiko? Nes antra nakties, o dešimtai ryto reikia atnešti padaryta Human resource Management projektą... taip, screw that... dar tik antra nakties, turint galvoj, kad galima kokybiškai parašyti 500 per valandą, galiu nepradėti iki penktos ryto. Ir nepradėsiu. Ir truputį pasigailėsiu.
.
O kas šią naktį nutiko? O kas šią naktį buvau? Gyvenau! Išprotėjau! Pamilau pasaulį ir kitokias nesąmones. Pagaliau, po ilgos pertraukos žongliravau, pasikartojau savigyvnos judesius, prasistaipiau prieš veidrodį visokias minas, žvilgsnius, beprotybę ir panašiai. Ai, taip, buvau vos ne ekstazėj kažkokioj. Šokau po kambarius be muzikos. Tada sugalvojau muziką įsijungt, tai visai pašėlau. Tada atsisėdau bandyti pusiausvyra and dviejų kėdės kojų. Nugriuvau. Guliu, guliu, ant lubų gaudau taškelius, kurie bėgioja į visas puses visom dimensijom, kol visai pranyksta lempos šviesoje. Atsisėdu, išjungiu muziką, ir... o dieve mano, atrandu savo rankas. Kaip aš žaviuosi rankomis. Vartalioju – kokios rankos! Žaviuosi savo rankomis kaip savo rankomis galėjo žavėtis Dali, Sokratas, Italijos piemuo, ar bet kuris kitas gyvenęs žmogus, jei tik būtų jas taip pat netikėtai atradęs. Besidžiaugdamas savo rankomis sudaužiau kavos puoduką. Pradėjau gerti daugiau kavos. Na, daug kavos. Visai išsimušiau iš normalios dienos ritmo, einu miegoti kai visi name jau būna atsikėlę, o keliuosi, kai jie eina miegoti. Taigi, aš nekaltas, kad nelabai subendrauju su jais. Hm, mano rankos vis dėlto per mažos žmonėms daužyti.

Gerai, kad turiu stalo teniso kamuoliuką, įdomu, ar pavyks atsimušus nuo palangės ir lango pataikyti kamuoliuką į stiklinę...

„Minesweeper“ valdo. Bet taip visiškai.

O, kaip malonu taršyti sau plaukus, glostyti veidą, kaklą, kažkokia ekstazė iš niekur:

„oh I love Life, I love The World, I love The Train I love god, I love you and me and that nice girl on the other side of street, I love creating, I like stress and uncertainty, I love people, I love my last New Years celebration, I love my friends from high school, I started to drink a lot of coffee, I love cinema, I love sparkles of insanity, I love music, I love walking, I love streetlamps at nights and mountais all the times, I actually love sleeping, I like doing funny faces in front of the mirror, I love magnificently delicioous food, I love being alive, I love writing, I love feeling other person's warmth, I like juggling - it's fun, I love my City and my Country, I love sky, I used to read a lot, I love the feeling of loving!
.
man, it's such a wonderful life, and I am terribly wasting it, and I don't feel bad about it at the moment! “
.
.
Kažkoks įsimylėjęs pasaulį išsišiepęs iškrypėlis aš šiąnakt.

Vaje, aš tikrai atsiskleidžiu tik priešdeadline'inėm naktim. kaip Rutger Hauerio androidas kuris yra „like light that burns twice as bright burns for half as long“. Absurdiškai skamba, bet galbūt tokiom naktim, kai pats deadline darbas nusistumia į kažkelintą svarbos laiptelį, nesvarbu, kad liko kelios valandos, aš pradedu nuprotėtį po truputį dėl įtampos ir išsekimo, ir priartėju prie traukinio. Ir ne traukinys artėja, o aš artėju. galbūt ironiškai skamba, ir pasiteisiniškai, bet mano neprisivertimas dirbti, mano negalėjimas kontroliuoti savo valios ir tingulio, yra natūralus mano organizmo siekis norėti kontroliuoti ekstremalios situacijos atėjimą. Taip, aš susikuriu stichiją, kurioj noriu galinėtis su savimi. Ir mano nekontroliuojama tinginystė yra mano pasamonės būdas apsiginti nuo lengvų situacijų, nes kitaip viskas man būtų per paprasta ir per lengvai prieinama. Ir galbūt atidėlioju viską vėliau, tam, kad pajusčiau tą tikrą gyvastį artėjant prie traukinio namų sąlygomis.
.
Kas yra Traukinys? Ne dabar, prašau ne dabar. Nenoriu jo dabar atsiminti, nes atsiminimai trukdo. Jie keičiasi kiekvieną kartą, kai ką nors prisimeni, iškraipo faktus, pakeičia detales, apgauna tave. Ir kas tada? Turi istoriją, kuri tik pusiau tiesa. O ar pats žinai, kuri pusė tiesa, o kuri tavo trenktos galvos pramanas?
.
Galbūt dėl to ir įdomūs prisiminimai? Nes jie keičiasi. Galbūt tai silpnoji nuotraukų pusė? Kad jos užfiksuoja vaizdą, ir jį išsaugo. Kam reikia išsaugoto vaizdo? Kelionių nuotraukose dažniausiai mažiau jausmo ir gyvybės, nei vienam vieninteliam veiksmažody, būdvardy, daiktavardy, jungtuke. Ar ne? Pala, kur aš buvau?
.
Aš prokrastinuoju. Švaistau savo laiką. Pala, ar švaistau savo laiką? Negalima taip sakyti. Laiką panaudoju kitaip, nei iš manęs reikalauja universitetas, žmonės, pasaulis, knygos, žieminiai batai. Ar aš švaistau laiką? Ping, ping. Ar aš..? Pong. Rankos. Ping, ping. Rytas. Pong. Nebaigtas filmas, neperskaitytos knygos, nepasakyti žodžiai. Ping, ping. Nepasakyti žodžiai... Pong. Ko mes bijome? Ping, ping. Bijome būti nepripažinti, atmesti? Pong. Ar... Ping, ping. Kur išgaravo mūsų noras gyventi. Pong. Juk „Ne“ galbūt geriau už niekad neištartą „Ar? “? Ping ping. Jeigu pasakytų ne, tai viskas būtų aiškiau. Pong. O jei niekad nepaklausi... Ping ping. Tada tikrai švaistai gyvenimą, begalvodamas, koks būtų buvęs atsakymas. PANG! Kamuoliukas stiklinėje. Naktis įgavo prasmę. Mano gyvenimas įgavo prasmę, nes mano gyvenimas trunka tik šią naktį. Kai atsibusiu, bus kitas gyvenimas. Ar ne?