Nuodėmę darau, kad atsakau ne į kūrinį, bet į komentarą.
Namuose kapų tyla.
Gerai kad tavęs nėra.
Mintyse tave sukapoju,
keršto dievams paaukoju.
Plėšau visas mūsų nuotraukas:
viskas kas buvo gražaus-
jau praeitis.
Nesiliauju tikejus, kad
mes susitiksim
ir galėsiu tau spjauti į veidą,
nes vakar mirė mano širdis.
Man atrodo, kad aš jau buvau 'apdainavęs' antrąją šio reikalo pusę. :)
Ir gerai, kad lauki ir kad mintyse kalbiesi. Tai tavo jausmai. O dar geresnis antrasis variantas - tai atsakas tiems, kurie barsto padrikas, bejausmes mintis.
Namuose kapų tyla.
Gerai kad tavęs nėra.
Mintyse tave sukapoju,
keršto dievams paaukoju.
Plėšau visas mūsų nuotraukas:
viskas kas buvo gražaus-
jau praeitis.
Nesiliauju tikejus, kad
mes susitiksim
ir galėsiu tau spjauti į veidą,
nes vakar mirė mano širdis.
taip be abejo visiems patiktų, jei rašyčiau ne iš širdies o rašyčiau apie prievartą, smurtą, iškrypėlišką meilę, iškastruotus jausmus ar dar kažką bjauraus, ką šiuolaikiniai žmonės kaip išalkę maitvanagiai tiesiog ryte surytų. Visi šauktų bravo, bis, sulaukčiau daugybės pagyrų, geriausių įvertinimų ir pritarimų.