Artumas

Norėjau atgaivinti krištolo lašais,
Bet saulė juos kaip mat nepagailėjus išdžiovino.
Tikėjaus pavaišint saldžiu medum,
Bet bitės jau nesunešė į korį to, ką taip ilgai gamino.

Mąsčiau sušildyt vėju iš pietų,
Bet jo sparnų sugaudyt nemokėjau.
Norėjau dovanoti spalvą tau gėlių,
Bet jų visų surinkt nesugebėjau.

Todėl paimk iš varganų delnų -
Rasos lašelį.
Iš taip taurios širdies -
Jausmų šlakelį,
O iš akių pasemki šilumą, švelnumą...
Gal būt primins apie tau jaučiamą artumą.