Aš – takas

Siauras vis į tolį, vis kampu į šoną –
Per smėlius kur pusto, per brastas giliausias,
Per kapus kur guli žemėj milijonai,
Kur žiogai, kur bitės, kurmiai žemę rausia.

Išribentas kojų, medpadžių ir sėklų,
Ir mažų kojelių limpančių prie veido,
Mano toly supas, savo tikslo siekia
Žmonės ir gyvūnai eiti užsigeidę.

Vasaros ant kaklo man gražiai suvėrė
Dobilus raudonus, miežio varpas ilgas.
Pūdymo kraštely linksta gelsvos svėrės,
Ežiose į šviesą stiebias aukštos dilgės.

Tik ant mano veido niekas nebeauga –
Žemė sukočiota kojomis ir ratais,
Ir nė vieno priešo, ir nė vieno draugo,
Nes prie savo tako jie visi pripratę.

Aš esu ne vienas, daug tokių kryžiuojas –
Einantiem paskirtas šitas lauko takas.
Kartais mano veidas skaudžiai prasižioja,
Bet visi nubraukti randus atsisako.

Laikas mano draugas – jis duobes ištaiso –
Lietumi ir šalčiais, karštmečiais birželio,
Aš lieku vienodas, kaip užgintas vaisius,
Ir vedu kiekvieną į dulkėtą kelią.