Neparduotas sapnas.

Stoviu ant aukšto kalno, ant skardžio, nuo kurio matosi žalia minkšta begalybė.
Pučia smarkokas, bet nelabai šaltas vėjas.
Visas oras dreba nuo nežinomos, nematomos audros.
Apačioje - rankas išskėtusi grėsminga, gili gili bedugnė.
Is gelmių blykčioja ežeriūkšty užšalusių lašišų akys.
Žemumoje stūksančios uolos kraštas puošiasi juodų varnų minia. Jos ramios ir tyliai, išmintingai laukia.
Išdžiūvusios medžių šypsenos sapnuoja, kaip traška jų vėjo lenkiamos šakos.
Peršalęs saulėtekis vartosi debesyse gėdingai nerasdamas, kur paslėpti savo dideles rankas.
Ten apačioje kažkas verkia su baisia tragiška paslaptimi.
Aplinkinių kalnų aštriomis briaunomis vaikšto tas, kitas, dar kitas tūkstantis metų, paslėpę veidus po dideliais bespalviais neperregimais kapišonais.
Išnykę dinozaurai pabunda mano nuojautose ir atgyja kraupiose vizijose. Jie bėga paklaikę iš išgąsčio ir dundesys veržiasi į kurčią Žemės širdį.
Stoviu ant aukšto kalno briaunos kaip dar vienas tūkstantis metų.
Tik kitoks.
Be kapišono.