Pasala

Kažkas kiekvieną
rytą rūką išsklaido,
kaip smėlį rankomis
baimę išgraibo.
Kur dingsta
baimė akimirkai?
Kaip lėtas šokis
teka laikas.
Kaip garsus klyksmas,
pirmas šūvis,
vado riksmas.
Pavirsiu ereliu,
aštriu kardu,
mediniu skydu
ar įtemptu lanku.
Ir dingsta baimės
jausmas,
kai tas metalo
gabalas įkaitęs
į petį daužos,
mirtį neša, šaudo.
Kažkas tą mirtį
savo kūnu gaudo.
Dabar ne laikas
keiktis.
Dabar ne laikas
žegnotis.
Ponas Dievas apie mus
dabar nieko nenori
žinoti...
Išaušta rytas,
palikusių pasaulį
rūkas išsklaidytas.
O jau tyla, kaip
pasakos gražiausi
žodžiai...
Kokia siela sunki,
kokia tuščia ...
Kiekvienas spaudžiam
šlykštų džiaugsmą
paslapčia, kad štai
šį kart ne aš...