saulęgrąžų vilionė

2009 12 08

Tykau saulėgrąžų lauko
Praiety. Vienintelio gėrio,
Kuris gimsta, tik kartą prieš
Laukiančiojo akis.
Tamsoje, kai nesigirdi
Žingsnių aido, kai spalvos
Juodos, bet mintyse jauti
Tą salsvą geltonį. Užpuolusį
Skruostus gėliu.
Aš sapną it didelį oro balioną,
It mažą balionėlį vaiko delne
Pamokau skristi į padanges
Užmesti žvilgsnį paslapčia
Per rūko skraistę, per save.
Jei tu sekundei užsimerksi
Tas kvapas persekios tave,
Tas vaizdas tykantis, visai kaip
Tu palūkuriuos ir nepaleis.
Prisėdu žiemą, prie užsnigto
Lauko, kuriam tarpo tos
Geltonosios fėjos laukų
Užsimerkium, bet tik šaltis
Aplanko ir jokių paslaptingų
Ženklų, tad vėl vasrą laukiu
Prie slenksčio, kada sužaliuos
Ir pagels. Kaip mano pirštai
Nuo laiko, kaip veidą
Nuo rankraščių gels.