Lygiais laukais… (juodraštis)

Plieskė kaitri saulė, alsindama orą, blankindama vasaros spalvas. Retkarčiais debesis užtamsindavo dalį lauko arba pievos: nusirisdavo šilto vėjelio banga. Kiek akys užmato plytėjo ramunių laukai. Ilsėjosi neįdirbta žemė…
Mama vienintelį kartą mus dar mažus buvo atvedusi… pasižiūrėti tėvo vaikystės laukų. Daugiau ten nieko nebuvo likę… O dabar aš pati einu ieškoti to Dievo ausy paslėpto užkampio, kur prieš pusę amžiaus virė gyvenimas …
Mašina pradingo dulkėse už posūkio. Likau stovėti nepažįstamo kelio vidury… Keliukas lindo į pievą, ir aš juo pasukau…
Einu ir einu tolyn lygiais laukais, žole užžėlusiais. Vienodai darbščiai dūzgianti pieva primena sekmadienio mišių liūliuojantį murmesį… Tamsių paslaptingų miškų apjuosti lygūs laukai … Juos nusausino, išlygino, be gailesčio išrovė vaismedžius kartu su gimtinės ilgesio šaknimis… Seniai čia vaikščiota žmogaus… Išvarė jį iš namų šviesesnio gyvenimo ieškoti į gyvenvietes, į miestus… Sėslų ir ramų lietuvį ramunių laukuose paklaidino… Kurgi augs duona?..
Einu vis tolyn ir tolyn tais lygiais laukais… Pats vidudienis… Tvyro ramybė ir plieskia įkyri saulė lyg būčiau atsidūrusi dykumoje. Prisėdu ant aptrešusio kelmo, styrančio prie miškelyje užžėlusio keliuko. Gaivinuosi vėsa…

Už miškelio vėl laukų properša. Čia kažkada būta sodybų… Jas primena pavieniai medžiai – tylūs tų laikų sargybiniai. Šįkart laukas cukriniais užsėtas. Ilgos ir kiek kuprotos vagos remiasi į kitą miškelį. Vis plieskia viską alinanti saulė, be gailesčio kaitindama nepridengtą pakaušį… Matau, kaip kažkoks stulpas lauku atskrieja. Gal dulkės… Savo akimis netikiu – smilčių sūkurys… Kaip jis čia, virš tokio derlingo juodžemio su moliu? Iš kur? Varge tu mano, tuščia likusi, be užuovėjos, be medelio dirva irsta, keičiasi, dykviete virsta… Nusausino, išlygino, išrovė šaknis, tuštumą paliko. Žemės atmintis ir noras ją dirbti nyksta…
Matau, vidury lauko keroja didžiulis ąžuolas – vienintelis buvusio vienkiemio liudininkas.
„Vaikai, neneškit į namus ąžuoliuko, – girdžiu mamos balsą. – Skurs laukų vidury – vis miško ilgėsis, o vešlus užaugęs – nelaimę užtrauks…“
Nebėra vienkiemio, išsunkė ąžuolas jo gyvasties syvus, giles po pasaulį išbarstė, atžalų nepaliko…
Seniai čia nebeskamba vaikų juokas, nebeskardena piemens ragelis, nebeatrajoja pavėsyje sugulusi banda. Nebėra arklius niūkiančių artojų, dalgį valiuojančių šienpjovių… Sustingo laukuose jų daina, širdį spaudžiančia vėjo aimana virtusi – vergas nedainuoja…
„Nebėra, nebėra, nieko nebėra…“ – šnara vėjelis švendrėse prie keliuko.
„Dar negreit, dar negreit kas bus…“ – jam pritaria vienišas karklas.
„Čia užkampis, tuščias užkampis…“ – ūžteli vėjelis.
Niekieno žemė… Šeimininkai arba buvo išvežti į Sibirą, arba pasenę, išmirę… O jų vaikai, nuvaryti nuo žemės, nuo jos atitolo… Nebėra kam sugrįžti, iš naujo suleisti šaknų…

Einu tolyn. Reikia surasti senelio laukus… Išlendu iš miškelio ir sustoju. Matau seniai nedirbtą dirvą, pieva užžėlusią, su nedideliu kalniuku, panašiu į išlinkusią nugarą. Šalia jo – gerokai apretintą beržynėlį… Čia, tikrai čia mano senelio laukai… Atkuriu tos vietos vaizdą iš tėvo pasakojimų… Tėvo gimtieji trobesiai seniai sudeginti… Senelė su teta išvežtos į Sibirą…
Kaipgi kitaip iš žmogaus visą jo uždirbtą gera turėsi sąžinės atimti… tik apšaukus jį buože ir išnaudotoju, piemenukų siurbėle. Taip ir padaryta… Kai svieto lygintojai išsivarė gyvulius, senelis stovėjo prie lango, žiūrėjo į savo pūslėtas rankas ir verkė… Nuslydo jo žvilgsnis į praeitį, laikas atminty ėmė suktis atgal… Matė save dar jauną, žmonos ir vaikų išlydimą į Ameriką… Matė save vėl grįžusį ir žmonos neradusį, vėl perkantį žemės, kertantį krūmus, raunantį kelmus, statantį namus, kuriantį naują gyvenimą ir šeimą… Viską dirbantį tomis pačiomis pūslėtomis savo rankomis... Nusviro senelio rankos, iš skausmo sustojus širdžiai dėl tokios neteisybės… Ramybėj tarp miškų, sustingo valstiečio dvasia, jo darbai ir rūpesčiai…

Kas tavo, tas ir mano, o kas mano, tas ne tavo… – įsigalėjo nerašyta nuostata, valdžiusi anuos laikus ir atėjusi į šiuos, padėdama įsigalėti turčiams, vagiantiems arba kitų išmintį, arba pinigus… Kaip kuriems ir kas parankiau…
Numelioravo protus, širdis ir, svarbiausia – sąžinę… Ant nesugriautų melo ir apgaulės pamatų visa tai ne taip greitai atsigaus…
                                                                                      1997