po

2009 12 04 (2)

ant šalčio,
po sniego pluta
šiurpuliai ir
gyvenimas kitas,
kai nukrenta
veidrodis
pilnas pasaulio
ir pilnas tavęs
man ant rankų
pajuntu, ko
gyvenimas –
vertas. Pajuntu,
kaip nekantriai
įtrūksta vienintelė
šukė atskilus
nuo pajūrio.
Tik pėdos
Apklotos
Smėlyje pėdų,
Tik žodžiai,
Kaip paukščiai
Narveliuos užmiega.
Budžiu, kai
Neprateka miegas,
Mingu, kai
Nepasiekia niekas.
Vis kapsi po smiltį
Gyvenimo laikrodis
Pranašaudamas ateitį
Kitą, vis kapsi,
Tik aš nekapsiu.
Ir taip smelkias
Į veidą šypsena
Begalinė ir taip
braunas į jausmą
prabangios svajonės,
tik aš jų priimt
negaliu, nes man
lemta savąją laimę
aptikti kitur...
ant šerkšno,
kur dilgėlės
veši po oda,
kur skausmas
apninka gilus,
ten tūno širdis
užsisklendus ir
uostas apleistas visų...