Vaizdas verkiančiame stikle

Pasaulis, kuriame šviečia žalsvas mėnulis. Čia auga violetiniai medžiai, tokia pat žolė ir gėlės stikliniais žiedais. Šiltas vėjas vasarą pusto sniegą, belapes šakas svarinantį į gelsvą dangų. Ši smėlio laikrodžio formos planeta skrieja aplink mūsiškei tolimą tolimą žvaigždę, tokią tolimą, kad mus skiria begalybė šviesmečių, skirtingų visatų riba ir dimensijų nesuderinamumas. Vis dėlto čia gyvena žmonės, veik tokie kaip mes, tik amžini.
   Tie amžini žmonės kartą laiko begalybėje kažką bedarydami numiršta, bet tik kartą ir tai tęsiasi vos kelis dešimtmečius, na gal daugiau, gal tiek, kiek mūsų gyvenimas. Ši mirtis visai kaip gyvenimas, tik be viso to, kas jame būna, o žmonės laukia nesulaukia, kol ji ateis. Mirčiai pasibaigus, žmonės neretai puola į melancholiją, skaudina savo pažįstamus ir svaiginasi alkoholiu, bet ir tai pasibaigia, susitaikoma. Kai jau būna praėję daug laiko, neretas pasijuokia iš to, kaip ten viskas buvo, kaip retai ir blankiai to meto prisiminimai sugrįžta.
  Akira stovi ant nedidelio lanko formos tiltelio, kertančio sraunų upeliuką, ir uodžia smuiko verkimu kvepiantį ryto orą. Šiuo metu dauguma gula į patalus, dega smilkalus, atsimerkia, bet Akirai visai nesinori poilsio, ji daug mieliau tokiu metu užsimerkus siurbia į save gamtą. Lakstantys paukščiai, pradėję vieni kitiems čiulbėti paskutines pasakas, danguje braižo minkštai švytinčius takus. Tuo neįmanoma atsigėrėti, tad neatsigeri ir mergina, užmerktų savo vokų paviršiumi sekdama margą spalvų žaismą.
 Ji buvo mirus vos prieš kelis dešimtmečius ir tik pastaraisiais metais išbrido iš protą temdančių vaistų vartojimo liūno. O šiandien jos vaikinas, kalbėdamas apie savo studijas (šiame planetos poliuje labai populiarus besaikis erudicijos auginimas), užsiminė, kad jis vėl buvo nėščias. Tai jau trečias kartas, vis dėlto būtent šį kart jai be proto suspaudė širdį susimąsčius, ką tai reiškia. Ir juk visai suprantama, kad skauda, žinant, jog susilaukti sveiko vaikelio tikimybė tokia pat maža, kaip numirti visam laikui.
  Mirties efemeriškumas ir gyvenimo stabilumas, lydintys visą gyvybės vyksmą šioje planetoje, gali temdyti nuotaiką, versti užsiimti griovimu ar statymu, bet nė vienas čia nėra nuo to atskirtas. Net vandens tėkmė, ir ta, turi kažkokio amžino stabilumo savyje: judėjimas joje apribotas mažyčiuose ploteliuose, kuriuose skystis nenustygstančiai sukasi, o visas telkinys niekada nesimaišo. Akiros nuomone: pastarajame dėsnyje, kaip ir daugumoje, liūdesio yra būtent tiek, kiek ir džiaugsmo, tad paprasčiausia yra indiferentiška ramybė priimant pasaulį savyje.
  Iš minėto pokalbio su vaikinu, vienišai žaisdama minčių siūlais virš besisukančio vandens, mergina sau išryškino dar vieną, visai kitonišką suvokimą. Akirai  atmintyje įsirėžė nevisai moksliškas pasakojimas apie akies veikimo principus: būtent, apie tai, kad akyje yra vieta, kuria žmogus nemato, bet nepastebi to, nes užpildo tą lopinėlį kitu vaizdu, šis lopinėlis kartu yra ir visos akies jautriausia vieta, nes jame prieš iškeliaudamas susitelkia visas akies jautrumas.  Mergina nesistengė kažkaip giliau suprasti, ką tai reiškia, ji tik tylomis vaizdavosi viską štai taip, taip lyg pati būtų labai jautri vieta nejautros sferoje.