10 dalis (Vidurnaktis)

Mašina sustojo kieme. Iš tamsos žibintų šviesa išplėšė namo kampą ir praviras daržinės duris. Lietus nebe taip stipriai, bet vis dar barbeno į mašinos stogą. Negesindamas variklio stovėjau viduryje kiemo, nors daržinė, visa tokia atsilapojusi, sakytum kvietė į savo glėbį, žadėdama paslėpti nuo lietaus.

  Prie tamsos įpratę akys žvelgė į šalia sėdinčios moters veido kontūrus. Girdėjau lygų, ramų alsavimą – mano pakeleivė miegojo. Jos galva buvo šiek tiek pasvirusi į mano pusę, o vos praviros lūpos, rodos, taip ir prašėsi bučinio. Žiūrėjau į ją tramdydamas savo norus. Norėjosi bent ranka paliesti, paglostyti tamsoje sidabru tviskantį veidą. Atsisegiau diržą, pasisukau į ją ir ištiesęs ranką, atsargiai, nenorėdamas jos pažadinti nubraukiau jai ant veido užkritusią plaukų sruogą. Tačiau, ji palengva atmerkė akis ir dar kurį laiką žiūrėjo į mane tamsoje. Paskui, lyg atsiminusi, nieko neklausdama atsitiesė, atsitraukdama nuo manęs ir mesdama žvilgsnį į ant kelių gulinčias rankas.
  - Nenorėjau jūsų žadinti, bet jau atvažiavome, grįžome į namus, - pasakiau vis dar pasisukęs į ją.
  - Taip. Gerai. Aš gal eisiu  į namus, o jūs pastatykite mašiną į daržinę. Kažkodėl jaučiuosi pavargusi, – kaltai šyptelėjusi ji atsidarė dureles ir šiek tiek nerangiai, sveika prilaikydama po krūtine kabančią sugipsuotą ranką, išlipo iš mašinos.
  Žiūrėjau, kaip ji net neatsigręždama dingo už namo durų. Tad nieko nelaukdamas nuvariau mašiną į daržinę. Viską užrakinėjau, kruopščiai patikrindamas, nepalikdamas bet kaip, lyg tai būtų mano.
 
  O naktis žadėjo būti graži. Lietus jau nebelijo. O besisklaidantys debesys atidengė žvaigždes, ramiai sau spindinčias aukštai ir, rodos, žinančias viską, kas laukia manęs rytoj, po mėnesio ar net po metų: „Kad taip galėčiau jų paklausti, kas žino, ką jos atsakytų... “ Gera buvo žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir jausti laisvę, tą nenusakomai gerą jausmą, kad nuo nieko nepriklausai, tik nuo savęs, na gal dar ir nuo tų žvaigždžių, kurių visai neseniai taip ilgėjaisi, kurių trūko kaip oro. Gera dabar buvo jaustis žmogumi, o ne mazgote kažkam po kojomis. Jei taip anksčiau, tai su mielu noru būčiau surūkęs kokią cigaretę, lėtai leisdamas dūmus į naktį. Na, o dabar norėjosi sušukti į tą naktinį aukštą dangų, kad aš grįžau, kad aš čia ir dar pagyvensiu,  jeigu man pasiseks, gal net būsiu laimingas. Tikriausiai likimas man duoda dar vieną šansą. Juk neveltui šiandiena sutikau ją. O juk galėjau ir nesutikti. Vis tiktai čia likimas. Dar tik viena diena, o jau kiek visokiausių nuotykių, tiek daug visko nutiko. Būčiau visiškas kvailys jei neišnaudočiau man paties dangaus siųsto šanso pradėti gyvenimą iš naujo, galimybės pabėgti nuo to, ką norėčiau pamiršti. Belieka tik tikėtis, kad ji niekada nesužinos to, ką norėčiau be gailesčio išbraukti iš savo praeities. Mane tenkino gyvenimas čia, mažame kaimelyje, toli nuo tos vietos, kur galėčiau susitikti tuos žmonės, kurie siejo mane su praeityje likusiu mano gyvenimo laikotarpiu. Nenorėčiau eidamas gatve išgirsti netikėtą:
  - Labas, Galva, čia tu?
  Norėjau tai užmiršti, ištrinti iš gyvenimo ar bent jau paslėpti taip giliai, kad niekas to nepamatytų, nesužinotų. Juo labiau ji. Aš jai esu paprasčiausias draugės ir darbdavių apgautas žmogelis, netikėtai pasipainiojęs jos kelyje. Toks tūlas pilietis Valentas Galvanauskas, sutikęs jai suremontuoti kiaurą namo stogą. Pradžiai užtektų ir to. Na o vėliau, po truputį, gal ją pavyktų prisijaukinti. Matyti, kad ir ji išalkusi vyriškos globos, dėmesio. Gerai sušildyta, mokančiose rankose prasiskleis kaip kokia gėlelė, atsivers, Taip kaip į namus įsileido, taip pat įsileis ir į lovą, ir į širdį.

  - Kur jūs ten? – pravėrusi duris šūktelėjo Violeta, - arbatą užkaičiau, gal galėtumėte ateiti.
  - Jau einu, - atsakiau susisgribęs, kad per ilgai lauke užsibuvau, vieną ją palikęs. - Pasigedot mano draugijos? – paklausiau prisiartinęs prie tarpduryje stovinčios ir manęs laukiančios moters.
  - Galima sakyti ir taip, - atsakė trumpai nusišypsodama, galbūt, pirmą kartą po to, kai taip nevykusiai nukrito. - Eime į vidų. Jau sakiau, arbatos užkaičiau. Be to, jaučiuosi praalkusi, o ir jūs, tikriausiai, būsite jau senokai blynus suvirškinęs. Pats laikas ir pavakarieniauti, tiesa, nieko daugiau negaliu pasiūlyti, tik sumuštinių, kuriuos beje, teks pačiam ir pasidaryti, nes aš, su viena ranka, net to nesugebu.
  - Gerai, aš nieko prieš, galėsiu ne tik sau, bet ir jums sutepti vieną kitą sumuštinį, jeigu neprieštarausite, - atsakiau patenkintas.
  Taip bešnekėdami nuo lauko durų atėjome į kambarį, kuriame per pietus, o atrodo jau taip seniai, valgėme bulvinius blynus ir gėrėme mėtų arbatą. Tas pats stalas dabar buvo nukrautas, dešromis, sūriais, raikyta duona, arbatos puodeliais - tai mūsų vakarienė.
  - Šiandien diena buvo ne pati lengviausia. Tad jeigu jūs nieko prieš, aš norėčiau šio to stipresnio išgerti, kad įtampa atlėgtų. – tai sakydama iš baro ji ištraukė vyno butelį ir ištiesė man. - Nežiūrėkite į mane taip. Su viena ranka negaliu net vyno butelio atidaryti, tad, visai suprantama, tikiuosi jūsų pagalbos.
  - Tai štai kodėl mane pasikvietėt, kad vyną atidaryčiau. O aš jau galvojau, kad jums mano draugijos prireikė – pasakiau šiek tiek ją pašiepdamas.
  - Imkit, kiek aš galiu laikyti ir greičiau darykit nesimaivęs, nes man tikrai reikia išgerti, - ji nekantraudama įbruko butelį į mano rankas.
  - Jūsų noras man įsakymas, - pasakiau šypsodamasis ir siekiau ant stalo gulinčio kamščiatraukio.
  Kol aš į vyno kamštį sriegiau kamščiatraukio spiralę, ji žvangindama iš už stiklinių sekcijos durelių ištraukė dvi taures ir pastatė priešais mane, ant stalo. Tamsiai raudonas, maloniai nosį kutenančiu aromatu, taurus vynuogių gėrimas, gražiai spindėjo pilamas į taures. Vos tik pripyliau abi, ji nieko nelaukdama paėmė vieną ir godžiai, vienu prisilietimu išgėrė.
  - O jūs tikrai ištroškusi, - žiūrėjau į ją šypsodamasis.
  - Prašau nesijuokti. Skanus, geras vynas. Man tikrai reikėjo ko nors tokio, kas padėtų atsipalaiduoti, nuimtų stresą. Sunki šiandien man dienelė pasitaikė, -  pasakė ji lyg teisindamasi.
  - Įtariu, kad tikrai ne eilinė, bent jau man, tai tikrai. Tiesa, visai ne pro šalį būtų pakelti tostą, ir už pažintį, - pasakiau dar kartą pripildydamas jos taurę.
  - Gal ir tiesą sakot. Tad susidaužkim, kad daugiau niekas nelūžtų.
  Taurės dzingtelėjo viena į kitą. Vynas maloniai suvilgė mano gomurį. Senokai turėjau tokį malonumą, net užsimerkiau, kad geriau pajausčiau saldžiarūgštę, pilną įvairiausių, žodžiais nelabai nenusakomų skonių jūrą, ką tik užliejusią mano burną.
  - Taip, gerai. – pasakiau patenkintas.
  - Gerai, tai gerai, bet jei taip nieko neužsikąsdami gurkšnosime, nežinau kaip jūs, bet aš tai netrukus apgirsiu. Tad malonėkite padaryti mums po vieną kitą sumuštinį.

  Malonu buvo žiūrėti į jos veidą, atgavusį spalvą, rodėsi, kad tas išgertas raudonas vynas iš vidaus nuspalvino jos skruostus ir uždegė jos akyse kažkokias ugneles. Butelyje vis mažėjo to puikaus gėrimo, ne tik sušildančio kūnus, bet ir gimdančio draugišką atmosferą, bei atrišančio supainiotas mintis ir užliejančio mus lengvumo jausmu. Jau nebe pirmą kartą šį vakarą pjausčiau dešrą, sūrį, dariau sumuštinius. Nesitikėjome, kad mes tokie išalkę, o gal tai vynas kaltas. Taip užkandžiaudami ir gurkšnodami vyną prisiminėme visus šios dienos įvykius, vis pajuokaudami, vienas kitą pašiepdami. Mintyse jau mačiau taip trokštamą šio naktinio pasisėdėjimo tęsinį. Juk jaučiau, kad viskas krypsta ta linkme. Juo labiau, kad mažėjant vyno kiekiui butelyje, manyje nenumaldomai didėjo troškimas pagloboti savo šeimininkę. Norėjau palydėti ją į lovą, padėti nusirengti ir glostant švelnią, kaip persikas odą, išbučiuoti ją visą, pradedant užmerktais akių vokais, ir baigiant ten, kur karščiausia ir saldžiausia. Ne vien tik lūpas norėjau priglausti prie jos, visu kūnų troškau ją užkariauti. Tiek laiko brandintos svajonės apie moters kūną mane svaigino labiau nei ją vynas.

  - Jau vėlu. Reikia eiti miegoti. Jums taip pat, - pasakė ji pasirąžiusi..
  - Kaip pasakysit, su jumis galiu eiti bet kur, kad ir miegoti, - sužibo velniukai mano akyse.
  - Tada eime, - pasakė ji valiūkiškai šyptelėjusi.