Prisiminus pavasarį

Paskirs Likimui bausmę, -
visą matančiom akim ruduo...
- O kas gi žmoguje svarbiausia,
kai žemė gaubiasi auksu tuo.

Duris atsklęskim nakčiai,
tegu įsidega - jauki, gera, akių ugnis.
nusimetę, sunkią Likimo našą...
- Žmonės, išsipildymus, ne skausmą neškitės -
kažkas vartysis, per naktis nemigs...

O šiąnakt, per visą Žemaitiją, lyja,
alyvų, ievų - sidabriniais spinduliais.
Rudens pasakos vėlyvos,
į kambarius įeina, žingsniais dideliais.

Ima sprogti iš pavydo, laukų gėlės,
virš jų gandras, apsuka kelis kartus.
Tūpčioja mergaitės, sijonus pasikėlusios,
o pasaulis, toks didelis, platus.

O kažkur, pučiamieji groja,
kaip gandrai sklando geros mintys.
Griūva aukštos sienos.
Paukštis supasi kažkoks.
Rodos, pavasaris, o iš tikrųjų -
kailinių ieškok...

Šaltis uogas raškė ir nuraškė,
slenka rudeninės miglos,
laukais, keliais pilkais.
Ir aš einu, kaip koks kaimietis,
su nukirptais plaukais, sparnais...

Bet noriu imtis, to pernykščio,
to pavasarinio žygio -
randai ir žaizdos, vėl užgis.
Ir visiems iš sykio,
užsidegs gelsva, žalsva - akių ugnis.