Tapytojas (VII)

Netiesa, kad laikas gydo – jis tik užtraukia ant žaizdos šašą, kurį bet kada gali netyčia nusidrėksti ir skausmas vėl sugrįš. Šiuo metu ant mano žaizdos traukėsi šašas ir aš po truputį rimau. Į darbą ketinau grįžti sausio mėnesį. Kalėdoms reikėjo aplankyti mamą ir jos jaunąjį draugužį jų naujuose namuose. O prieš išvykdama dar norėjau šventiškai pavakaroti su draugais ir kolegomis, kurių daugumai jau buvo galima suteikti draugo statusą.
Gruodžio dvidešimt antrosios popietę aš, Rita, ir jos sužadėtinis gaminome vaišes vakarui. Rita atrodė nuostabiai – su karališkai mėlynos spalvos suknele ir trumpu juodai balto tvido švarkeliu. Abdulah, Ritos išrinktasis, dėvėjo juodas kelnes ir tamsiai mėlynus marškinius. Jis buvo indas, bet, dėkui dievui, bent jau krikščionis. Nuoširdžiai nemėgau jo rudų išsprogusių akių ir netvarkingai pasišiaušusios juodos plaukų kupetos. Atrodė kaip koks čiabuvis net ir su Prada laikrodžiu ant riešo. Šnekėjo su juokingu akcentu, bet visai neturėjo humoro jausmo. Nesupratau, ką Rita randa bendro su juo. Indas šalia jos atrodė kaip tamsiaodis gražuolės europietės vergas. Antrą vertus, Abdulah tėvas turėjo naftos kompanijos akcijų, o pats Abdulah ketino vedęs Ritą atidaryti restoranų tinklą ir gražiai sočiai gyventi. O svarbiausia, regis, jie vienas kitą mylėjo. Kad ir kaip indo nemėgau, gerbiau draugės pasirinkimą.
  -  Abdulah, būk mielas, padėk pritraukti fotelį prie sofos, - paprašiau šypsodamasi. Tačiau tas gorila be jokių problemų vienas pakėlė didžiulį supamą fotelį ir pastatė vietoje. Mes su Rita pašovėm į orkaitę įdarytą antį ir subėrėm prieskonius į karšto vyno dubenį. Mano bute dviejų kambarių sienos buvo išgriautos ir visi kambariai sujungti. Virtuvę nuo svetainės skyrė tik arkos formos praėjimas ir baro tipo stalas, o miegamąjį nuo bendros erdvės – didelė stumdoma širma, kurią patraukusi matydavau miestą pro panoraminį langą. Dabar kiek pertvarkius kambarį, palei langą atsirado jauki erdvė pasisėdėjimui maždaug dešimčiai žmonių. Abdulah būtinai norėjo atsinešti savo prabangų kaljaną, pritaikytą iškart rūkyti penkiese, o Ritos pageidavimu nusipirkome mažą eglutę ir apkarstėm raudonais bumbulais. Butas atrodė šventiškai. Ir be perstojo skambėjo senos mielos kalėdinės dainelės. Man visa tai buvo kiek per sentimentalu, tačiau žinojau, kad Rita bus pamaloninta, jei leisiu jai sukurti šventinę nuotaiką.
Buvo likusi maždaug valanda iki aštuntos (tada turėjo pradėti rinktis svečiai), kai mes pamatėme, jog pasibaigęs alyvuogių aliejus ir jo nebeužteks salotoms. Parduotuvė nebuvo labai toli, tad nusprendžiau pati iki jos nubėgti. Dar buvau su naminiais rūbais, todėl tik šokau į sportbačius, užsimečiau džemperį su kuriuo bėgiodavau ir užsimaukšlinau prigludusią juodą kepurę.
  -  Aniuška, ar apipleišti marketo eini?, - sušvebeldžiavo Abdulah savo maurų kalbos akcentu. Nusijuokiau.
  -  Žinoma, slepiu kišenėj revolverį, ketinu pavogti vieną buteliuką avyvuogių aliejaus.
Vakaras buvo maloniai vėsus, bet nešaltas. Didžiulės snaigės, primenančios vatos gabalėlius lėtai leidosi iš dangaus. Įsikišau grotuvo ausines į ausis ir pasijungiau King Of Leon dainą „King Of The Rodeo“ kartojimo rėžimu. Man patikdavo klausyti šitos dainos bėgiojant – pozityvus lengvas rokelis. Be to, ritmika idealiai atitiko mano mėgiamą bėgimo ritmą. Greit nurisnojau iki parduotuvės, susiradau aliejaus ir atsistojau laukti kasoje. Pirštais mušiau ritmą į aliejaus buteliuką ir vos vos lingavau galva. Staiga sušalę pirštai susipainiojo ir buteliukas išslydo iš mano delno. Tačiau jis nukrito ne ant žemės. Po juo akimirksniu atsidūrė juodu nublizgintu batu apauta koja. Bato savininkas pasilenkė ir paėmė buteliuką. Supratau, kad stoviu išsižiojusi ir vis dar spoksau į žemę. Išjungiau grotuve muziką. Pakėliau akis – prieš mane stovėjo tapytojas.
  -  Jaunystėje mėgau žaisti soksą, - pasakė savo kimiu aksominiu balsu ir šypsodamasis padavė buteliuką kasininkei. Aš išsitraukiau piniginę, susimokėjau ir tik tuomet atsisukau į Aleksandrą. Jis pirko vieną pakelį cigarečių Camel.
  -  Matosi, kad buvot neprastas žaidėjas, - išlemenau vis dar nustebusi. 
  -  Aš tau skambinau, bet tu...
  -  Aš turėjau problemų, - nutraukiau jį sakinio viduryje. Jaučiausi nejaukiai šalia šito žmogaus. Prisiminiau klaikų sapną, kuris išpranašavo Beno mirtį. Nesąmoningai siejau tapytoją su lėktuvo katastrofa, lyg jis būtų kuo kaltas. Norėjau greičiau dingti, tačiau galvoje suspurdo ir mintis apie interviu su juo. Aleksandro parodos atidarymas jau buvo praėjęs, kai kurie tapytojo darbai aukcione parduoti už milžiniškas sumas. Tačiau apie patį jų autorių vis dar nebuvo išėjusi nei viena publikacija. Iš kolegų girdėjau, kad vienam paparaciui nufotografavus jį gatvėje, pribėgo ir sudaužė kamerą. Dienraštis išspauzdino straipsnį apie tapytojo išsišokimą ir padarytus nuostolius, tačiau Aleksas padavė dienraštį į teismą, kažkokiu būdu prisiteisė didžiulę kompensaciją ir taip tarsi davė įspėjimą prie jo nesiartinti. Aleksas taip pat garsėjo kaip persona non grata aukštuomenės vakarėliuose. Esą dėl nenuspėjamo ir ekscentriško charakterio. Bet visa tai tebuvo gandai. Niekas nežinojo net su kuo tapytojas bendrauja. Įdomus tipas. Už pokalbį su juo bet kuris dienraštis man sumokėtų gražaus pinigo. Vis dėl to greičiau nusigraužčiau sau dešinę ranką, nei atsidurčiau su juo uždaroje patalpoje. Net dabar negalėjau pakelti į tapytoją akių. Ir tai nebuvo baimė, o greičiau kažkokia pražūtinga trauka. Taip pelė stengtūsi nežiūrėti į sūrį spąstuose, jei turėtų proto.
  -  Man reikia eiti. Viso labo, - pasakiau ir patraukiau link durų. Jis nusekė iš paskos. Lauke įsidėjau aliejaus buteliuką į džemperio kišenę ir vėl pasijungiau muziką. Pasileidau lengvai bėgti link namų. Jutau jo žvilgsnį įsmigusį mano nugaron. Jis lyg kablys traukė atgal. Vos neatsisukau, bet susilaikiau ir ėmiau bėgti greičiau. Po kelių minučių jau skuodžiau visu greičiu. Į kambarį įvirtau visa sušilusi ir padususi. Nuspyriau batus, padėjau aliejų ant stalo ir nieko nesakiusi nušliaužiau į dušą. Turėjau pusvalandį susiruošti vakarui.
Karštas dušas nuplovė ne tik prakaitą, bet ir slogią nuotaiką, prilipusią tą akimirką, kai pamačiau Aleksandrą. Greit išsidžiovinau plaukus ir leidau jiems lengvai kristi ant pečių. Apsirengiau baltą vintage stiliaus suknelę, margintą didelėmis raudonomis tulpėmis. Įsisegiau kabančius lašelio formos perlų auskarus. Išgirdau, jog kambaryje jau skamba trijų žmonių balsai. Žinojau, kad Rita priims svečią lyg savo pačios namuose, tad nebuvo reikalo nerimauti. Ramiai baigiau ruoštis. Man išėjus iš vonios ir taip didelės Abdulah akys dar labiau išsprogo. Priėmiau tai kaip komplimentą. Pirmasis svečias buvo Kasparas, mados leidinio redaktorius, mieliausias gėjus iš visų mano pažįstamų ir labai smagus žmogus kompanijoje. Nepaisant netradicinės Kasparo orientacijos, jį visi mėgo. Vėliau atėjo mano buvęs kursiokas, o dabar fotografas Julius, reporterės Vika ir Marija, analitikas Deividas ir redaktorė Ilona. Mūsų pagrandukas, tik prieš tris savaites įsidarbinęs, bet jau visų pamėgtas maketuotojas Ernestas kaip visada vėlavo. Užtat atsinešė tris butelius tekilos. Kol kas tekila nukeliavo į šaldytuvą, bet su aiškia užuominą į galimą jos suvartojimą tuomet, kai vakarėlis įsisiūbuos. Ir iš tiesų, prie įdarytos anties ir karšto vyno išsikalbėję kas kam ant širdies, netrukom įsisukti į pirmą tekilos butelį. Neįmanomai greitai stiklelis apskriejo ratu. Ilona, kuri atrodė pati konservatyviausia mizantropė žemėje pirma pradėjo linksmybes. Ji paleido trankesnę muziką ir pakvietė šokti Julių. Ernestas atsuko naują tekilos butelį. Kažkas ėmė kalbėti apie vakarėlio pratesimą visų pamėgtame klube „Elfai“. Kasparas apkabino mane per liemenį ir pasiūlė:
  -  Gal gražiausia šio vakaro dama norėtų išeiti su manimi į koridorių?
  -  Nesuprantu apie ką tu kalbi, gražuoli. Geriau pasikviesk Ernestą. Dar butelis tekilos ir jis eis su tavimi, - pajuokavau. Bet Kasparas šelmiškai pažiūrėjo į mane ir pamerkė akį.
  -  Eime, Ana, - aš padėjau taurę baltojo vyno, kurią siurbčiojau visą vakarą ir nuėjau su Kasparu. Koridoriuje jis išsitraukė plokščią medinę dėžutę ir atidarė. Joje buvo dvi suktinės.
  -  Kasparai, tu senas žalty, juk žinai, kad neberūkau, - kalbėjau šypsodamasi. Nors iš tiesų buvau nieko prieš užsitraukti dūmo. Vakarėlis manęs visiškai nedomino. Atvirkščiai – sėdėjau niūri kaip gipso kolona. Į galvą lindo mintys apie mūsų su Benu šėliojimus, apie kartu leistą laiką.
  -  Nagi, matau, kad esi liūdna, čia juk gerulė, užauginta draugo rūsyje, be jokių priemaišų. Pūstelim?
  -  Velniai tavęs nematė, Kasparai, pūstelim, - Kasparas pridegė vieną suktinę, kelis kartus įtraukė ir padavė man. Prisiminiau studentiškus laikus. O tai juk buvo tik prieš porą metų. Užsimerkiau ir įtraukiau aitrų salstelėjusį dūmą. Sulaikiau plaučiuose kelioms sekundėms ir išpūčiau. Dar kartą. Rankos ir kojos nušalo, muzika ėmė skambėti garsiau. Po antros suktinės strakaliodami pagal muziką grįžom į kambarį. Visi pamanė, jog esam linksmai įkaušę, todėl norint pasivyti mus buvo atkimštas trečias tekilos butelis. Visi atrodė tokie juokingi. Lyg pro miglą plaukė šokančių žmonių siluetai, ratu besisukanti tekilos taurelė su griežinėliais citrinos, juokas ir besišypsantis Kasparo veidas. Nuo muzikos kambario oras tapo tankus ir vibruojantis, o norint šokti nereikėjo nieko daryti, tik atsipalaiduoti ir judėti kartu su garso bangomis, glostančiomis kūną. Staiga pajutau žvėrišką alkį, kuris ateina žolės poveikiui įpusėjus. Su Kasparu patraukėm prie anties likučių, gulinčių ant virtuvės stalo. Kasparas grauždamas vargšo paukščio sparnelį pakėlė akis į mane ir pradėjo juoktis.
  -  Ko  kios juo juo dos tavo aaaaakys, - springdamas nuo juoko išskiemenavo. Žinoma, mano vyzdžiai dabar buvo išsiplėtę.
  -  Bet Kasparai, kokios žyyyydros tavo akys, - prunkšdama atsakiau. Abu kvatojom pasirėmę ant stalo. Isteriškas, narkomaniškas juokas. Ilgainiui jis tampa gasdinantis. Kai poveikis blėsta ir pamatai save iš šalies. Aš nurimau. Įkvėpiau oro. Tą akimirką prisiminimuose išvydau tapytojo akis. Juodas kaip anglis, su ryškiai žaliais rainelės kontūrais. Tie jo juodi vyzdžiai plėtėsi mano mintyse ir grąsino įtraukti vidun į tamsią ir šaltą tuštumą. Aš papurčiau galvą, bandydama nusikratyti šiurpių minčių.
  -  Kasparai, man reikia į lauką. Sukasi galva. Einu pasivaikščioti.
  -  Ar man eiti su tavimi?
  -  Ne, nebijok. Aš jau išpūčiau viską. Tiesiog noriu atsigauti, - palikau Kasparą toliau doroti anties. Greit, kad niekas nepastebėtų, šmurkštelėjau į koridorių, apsirengiau paltą, batus ir išėjau. Neturėjau nuovokos kur eisiu. Matyt kažkur, kur galėčiau pasislėpti nuo savęs, nuo triukšmo, nuo nusivylimo. Man nereikėjo rengti šito vakarėlio. Paprasčiausiai dar nebuvau tam pasiruošusi. Šypsenos, alkoholis ir linksmybės priminė Beną. Toks jis buvo – pašėlęs ir pilnas gyvybės. O dabar jis pilnas mirties. Mane nupurtė šiurpas. Sunėriau rankas ant krūtinės, tarsi taip apsaugočiau save nuo vėjo, šalčio ir liūdesio. Ėjau apsnigta senamiesčio gatve žibintams liejant savo gelsvą šviesą ant tako. Nesirinkdama krypties leidau kojoms pačioms mane nešti. Po kiek laiko žvilgsnis užkliuvo už jaukios mažutės kavinės. Anksčiau jos nepastebėjau. Viduje degė šviesos. Pastūmiau duris. Keista, kad tokiu laiku kavinukė dar dirbo. Viduje buvo labai šilta. Tvyrojo tiršta blankiai raudona prieblanda, gerai apšviesta tik nedidukė medinė scena, kurioje keturių žmonių grupė grojo prancūziškus šansonus. Maži apvalūs staliukai buvo padengti ilgomis raudonomis staltiesėmis. Prie jų sėdėjo vos kelios porelės ir iš taurių gurkšnojo gėrimus. Nebuvo matyti jokios padavėjos. Aš nusirengiau paltą ir atsisėdau prie stalelio arčiau durų. Lyg būčiau atsidūrusi dvidešimto amžiaus pradžios Prancūzijoje. Staiga prisiminiau, kad iš namų išėjau be rankinuko. Neturėjau nei telefono nei piniginės. Vadinasi negalėsiu nusipirkti net puodelio kavos, o jei taip, negaliu čia sėdėti ir klausytis muzikos. Tačiau šansonai buvo tokie ilgesingi, oras toks šiltas O iš kažkur dar atsklido sodrus kavos aromatas. Ir vis stiprėjo. Aš pasukau galvą į tą pusę, iš kurios jis sklido. Link mano staliuko ėjo tamsi figūra. Negalėjau įžiūrėti, kas ten, kol siluetas atsidūrė tiesiai prie mano stalelio. Jis nešėsi du puodelius kavos.
  -  Susitarkime draugiškai – aš vaišinu kava, o tu man palaikai draugiją bent šį liūdną vakarą?, - žemu, bet skaidriu balsu prabilo vyriškis su kava. Nustebau, jog jis iškart į mane kreipėsi „tu“. Bet šitas familiarumas nuskambėjo ne įžūliai, o šiltai ir draugiškai.   
  -  Žinoma, regis būtent tavęs čia ir laukiau, - šyptelėjau. Vyriškis pastatė kavos puodelį priešais mane ir atsisėdo greta. Niekaip negalėjau prisiminti kur jį mačiau. Prieblanda suliejo jo veido bruožus. Tačiau galėjau įžiūrėti gražias besišypsančias tamsias akis ir griežtą žandikaulio liniją. Jo juodi plaukai priekyje šiek tiek krito ant akių, todėl jis vis ranka nubraukdavo juos nuo kaktos atgal. Vilkėjo juodą nertinį, kurio rankoves buvo užtraukęs iki dilbio vidurio. Vyriškio rankos buvo stiprios ir jam atmetant plaukų sruogą atgal galėjau matyti ryškias kraujagysles. Sekiau akimis kiekvieną jo judesį, tyrinėjau veido bruožus ir mimikas. O jis nei kiek nesidrovėdamas žiūrėjo į mane kartais pakeldamas prie lūpų kavos puodelį, kartais šypteldamas. Žinojau, jog turiu kažką pasakyti. Ir jis turėjo kažką pasakyt. Bet buvo taip gera sėdėti, tylėti ir sekti jo žvilgsnį, slystantį mano plaukais, kaklo išlinkimu, suknelės rankove iki rankų ir vėl grįžtantį prie akių. Žaidžiau su šaukšteliu kavos puodelyje. Jis darė tą patį. Kartais pirštais paliesdavo kaktą ties antakiu ir nusukdavo veidą. Lyg prisiminęs ką liūdno atsidusdavo. Norėjau paklausti kodėl. Norėjau paimti jo ranką. Bet to nepadariau. Neturiu supratimo, kiek laiko taip sėdėjome, nes laikas buvo tiesiog išnykęs. Muzika nutilo. Į sceną išėjo konferansje - mažutis žmogelis raudonais kaip ugnis plaukais, apsirengęs mėlynu fraku.
  -  O dabar, ponios ir ponai, paskutinis šansonas. Paskutiniam graudžiam adagio suvirpėjus ore jūsų laikas baigsis. Ir viskas, kas jums liks -  tai šiltas prisiminimas. Trapus lyg drugio sparnų plastelėjimas. Bet neabėjokite, kad jis tikras. Neabėjokite, kad jis tikras.
Konferansje dingo už kulisų ir scenos šviesos užgęso. Liko tik kur nekur ant sienų kabančios rausvą šviesą skleidžiančios lempos. Paskutinį šansoną grupė atliko tamsoje. Muzika vis tilo ir aš jau nebesupratau, ar muzikantai scenoje apskritai yra, ar tai tik aidas, pasiklydęs laiko koridoriuose. Atsisukau į savo kompanioną, tačiau jo nebebuvo. Atsistojau pasiimti palto, bet man už nugaros jau stovėjo tas pats vyriškis su paltu rankose. Jis laikė paltą, o aš įkišau rankas į rankoves. Tada jis apsiausdamas mane jo skvernais prisiglaudė visai arti. Vyriškio rankos stipriai apkabino, veidu jis įsikniaubė į mano kaklą ir įtraukė oro, tarsi mėgindamas pasiimti sau mano kvapą. Jaučiausi, tarsi taip ir turėtų būti visą amžinybę. Jauki šiluma sklido kūnu gydydama kiekvieną liūdesiu sergančią mano kūno ląstelę. Aš greit atsisukau ir apsivijau rankomis jo kaklą. Glaudžiausi taip stipriai, lyg nuo to artumo priklausytų mano pačios gyvybė. Tada jis mane atitraukė, nubraukė plaukus nuo veido ir palietė lūpomis kaktą. Muzika tilo ir jau vos vos girdėjosi.
  -  Tau reikia eiti, širdele, - jis vedė mane prie durų.
  -  Bet aš nenoriu. Nenoriu, girdi? Noriu likti su tavim, - vapėjau lyg per sapną. Jaukus, tamsus ir šiltas jo glėbys buvo viskas, ko norėjau. Troškau prisiglausti ir užmigti jame. Bet jis nutempė mane prie durų ir vos suskambus paskutiniam akordui išstūmė pro duris. Durys užsitrenkė tiesiai man prieš nosį. Viduje užgeso blankios rausvos šviesos. Nebeturėjau kito pasirinkimo, tik pėdinti namo. Lauke nebuvo jokio vėjo, tik švelnūs snaugių pūkai leidosi žemėn. Aš ilgėjausi Beno. Ėjau namo ir ilgėjausi savo Beno.