Iš baimės mirti parašytas

Pasigailėk tų, kurie nusivylę
Tų, kurie nebudi nei dieną nei naktį
Ir valandos tų kur nesuskaičiuotos
Kur tūkstačius metų kaip vieną atodusį

Iškvepia ir nepatikrina niekad
Ar liko kas nors dar ar jau ir pražuvo
Pasigailėk ir nebausk tų kur pamatus
Stato ant smėlio pakrantėje jūros

Kuris klaidas naikini kuris Kelias
Vienintėlis ir į vienintelę vietą
Vedi atsimerk kai šviesėjantys kelias
Ir užsimerk kai neramūs užmiega

Miegu iš kurio bustis niekaip neleidžia
Viena sėkla purvo sudygusi Pauze
Tarp ilgo laukimo ir nieko nevyksmo
Ir vokus jų akių tarsi antspaudas spaudžia

Pasigailėk nes jie girdi beldimą
Bet neatsimerks ir nebus atdaryta
Tik pirštai pažįstami spaudą perlaužę
Galėtų tą drėkstantį laišką skaityti

Pasigailėk mano rankų ir lūpų
Per tirštas čia oras ir irtis ir grimzti
Tik viena belieka - sustot ir aš klūpau
Paskutinė eilėj Tave pasirinkti