20091129

Manoji žemės žieve,
Tu - nuostabi kaip, ta
Gėlė raudona, legendų
Spastuos pamesta,
O kapihu, kaip lotoso
Saulės laiveliai ant
Skruostų ištirpę lengvi.
Šiandiena išbalus,
Nemigus iškeliauji
Užšalusiom upėm,
Kaip pažinti Tave, jei
Augi Tu ore?
Ta blunkanti saulė
Vis regis rečiau,
Gal blausiasi akys be
Miego. Ta ugnis ne
Sapnuos, ji užnuodijo
Manąją rega, kaip
Ant žvyro nutupęs
Asfaltas, kaip nesibaigiantis šaltas
Ruduo. Mane šildo,
Kai Tu apkabinus,
Kai kakta lyti ne
Lietum..