Laiškas Petrui

Rašai, kad negeri,
Neleidžia daktarai
Ir tavo vargšė,
Ta žmona, taip pat
Neįpila nė lašo?..
Na, ne nesutinku...
Nors tiesą sakant,
Žinai, ir aš nebegeriu.
(Kai neturiu),
Nors ta, žmona,
Negerti net neprašo.
(Kad jos nėra – neprasitariu).
Bet su kaimyne, tai tikrai,
Įsipilam po lašą.
Mat vyras jos nesikelia
Ir nieko jau daugiau neprašo...
Nesako nieko daktarai.
Ir tau, gal būt,
Negreit ateis paskutinioji,
Ir gal ilgai
Tas  dalgis – žmogpjovys
Užkritęs kažin kur
Ant  obelies šakos
Rūdys...
Ir gal ilgai išdžiūvus
Giltinės ranka
Jo nepalies.
Atleisk, drauguži,
Rašyt baigiu.
Diena gi, temti ima,
Be to, ir vėl užeiti
Pakviečia kaimynė -
Pyrago paragauti grikių.
Einu, kol kito gerklėje
Jis nesusmigo.
Lik sveikas...

Post scriptum:
Nebežinau
Ar trauksiu dar ilgai?
Bet tau linkiu
Tvirtai laikyti skeptrą.
Aš gi, pasižadu
Rašyti tau pačius
Ilgiausius laiškus
Petrai...