Kimiai

Braižau pėdom kambarį, visaip svaigstu apie dieną, nenurimstu. Už lango barbena skiestas dangus ir senelio pagurklio vaizdą įpila pakaušin. Prisimenu, sukriokšdavo svyrindamas tą aksesuarą: „ svieto lygintojams dangus neduotas“. Man tai dangaus nereikia, aš po žeme geriau kirmysiu, bet tik, jei visi su manim kirmis. Ir vėl trinu gėlėtus kilimo ornamenus neprisėsdamas. Na, kas gi dabar su manim bus, kai aš va šitaip negražiai išsišokau.
  Naktį pabundu visas išpiltas prakaitu, susiraukęs lyg rytojaus nebematysiu. Išsausėjęs langas šviečia mėnuliu, kai klibinkščiuodamas stiklinės vandens dirsteliu iš savo mūro tvirtovės. Ten buvo šviesiau, bet ten buvo naktis, susipainioju ir parklumpu, užkliuvęs už šildytuvo laido. Prakeikta naktis su savo lyriškais iškrypimais vis man šitaip koją kiša, o aš tik ramybės, tik truputuko atsipalaidavimo trokštu. Man visokio tyrumo per akis, štai kodėl aš kiekvieną kartą ne vandens, o „neuro“ arbatos išgeriu.
  Pramerkiu akį, žadintuvą už devintų vartų siųsdamas. Jis man ne tai, kad troškuliui ką nors, bet neuronais blizga, sinapsėm sproginėja, mat nereikėjo valerijono alum su silke palydėt. Maniau bus lengviau ryte, bet taip skubėjau čia, kad va ir prisiskubėjau su sopuliais. Vėl binzenu gaivos iš čiaupo, apeidamas gyvates ištiestos rankos atstumu. Prisėdęs ant žemės su kavos puodeliu (taigi, kad ne to gėrio), apžiūriu langines, nesėkmingai pabandau užuosti roletų plastmasinį kvapą ir pradedu kelionę.
  Vis dar nepakėlęs sėdimosios, savo ego nunešu į pajacų šalį. Visi šoka, dainuoja, vienas kvailelis susikėlęs kojas ant viešojo stalo skaito slaptus algoritmus. Aš ne tiek vaizdais, kiek žodžiais taip ryte pasvajoju, kad per daug emociškai neįsitraukčiau, kad iškeliauti sunku nebūtų. Vis dėlto išbėga man ašara savęs užgailėjus prieš pat kelionę į dieną, aš kaip, kad tas mano minėtas senelis susišvaistęs rankom: „ na ką tu man čia rodai, nieko nesuprantu šitoj margumynėj“. Kaip jis su televizoriu, taip aš va su mintimis apie „gyvenimą“.
  Kai aš ten - subjektyviai, niekaip kitaip nesijaučiu, tik kaip katinas tarp batų: atveriu duris, įsmunku tarp visų ir šmyrinėju, glostinėjuos, spiegiu, kol prie puodelio pribėgęs pieno palakt gaunu. Kitas sakytų, na ir kas čia tokio, juk visi tai daro ir nieks nei ašaros spaudžia, nei medituoja prieš langus. Net ne kažkas sakytų, o kažkuris bolševikas nužiūrėjo iš lauko ir pasijuokė vakar, tai aš jam ir atksikirtau: „ Jūs Ponas, manęs negėdinkit prieš visus, aš rimtas žmogus, o poilsiauju kaip tik noriu“.
  Šito buvo per daug, per stipriai būsiu pasakęs. Gal ir suprato vienas kitas egzorcistas, bet visi kiti šlubiai ir politikai tik susikrenkštė garsiausiai. Krenkščiau, kosėjau ir aš naktį, žinia, bet dabar reikia vėl nert. Šiandien užsivilksiu kokį pilką rūbą su gobtuvu, giliu, dideliu, nunarinsiu kaltas akis ir minkštai vaikščiosiu. Kas gi kitaip darytų, kas skelbtų karą sau pačiam? Vakare užeisiu į vaistinę.