Bokštas 12 (a)

***

ilgai dvejojau, bet visgi... geriau kažkas, negu išvis nieko, tiesa?

***

Žodis. Į realybę sminga dar vienas dalykas.

Bokštas.

Siero atmerkė akis kambaryje su durimis be rankenos ir viena mirksinčia dienos šviesos lempa. Nestebina, pagalvojo jis, nors tam nebuvo nei menkiausios priežasties. Tiesiog nestebina. Kas galėtų? Aš žinau, kas bus toliau - į kambarį įžengs žmogus baltu chalatu ir pasakys - „Pakliuvai, paukštužėli. Žaisim pagal mano taisykles. Dabar klausykis - viskas bus taip“, o aš gulėsiu čia, pririštas prie lovos, ir linksėsiu, tada jis nuleis akis, aš išsitrauksiu peilį, kurį visą laiką slėpiau delne, perpjausiu diržus, jis pakels į mane savo žydras akis - grynas arijas, dievas mato, - karštas kraujas nutekės peilio geležte ir pliūptels iš žaizdos tarp trečio ir ketvirto šonkaulio kairėje pusėje -

prieš jį ant baltomis plytelėmis išklotų grindų besiplečiančioje kraujo baloje gulėjo žmogus. Greitai viskas įvyko, pagalvojo Siero, gerai, kad viską, kas bus, jau žinau. Raktas - po pagalve, už durų - silpnai apšviestas koridorius, nutrintas linoleumas, už penkiasdešimt metrų - laiptinė. Aštuoni šimtai trisdešimt penki laipteliai žemyn, pro duris, tada kairėn, bėgte, pro duris, virš kurių išėjimo ženklas, ir vėjas papučia į veidą. Gaiviai. Gaiviai.

Į jį tuščiomis langų akimis žvelgė tuščias miestas.

Miestas miršta, kai jame nebelieka būtybių, dovanojančių sienoms prasmę. Anglosaksai apleistus miestus vadina „Ghost town“ - atseit, vaiduoklių miestelis, ir yra teisūs - išties, apleistuose miestuose gyvena vaiduokliai. Ši frazė, tiesa, neatskleidžia visos tiesos - vaiduokliai, gyvenantys purvinose gatvėse, atidarytose laiptinėse, pakabinę nudraskytas virvines kopečias pro antro aukšto langą, vėju švilpiantys languose be stiklų yra šių objektų ir vyksmų stebėtojas ar jo dalis - nieko daugiau, nieko mažiau. Visa tai - išsipūtę kačių lavonai, šalia jų - nejudančiomis musių lervomis išsprogę žiurkių lavonai, šalia jų - paukščių kaulai ir plunksnos, parudavusi žolė, butelių šukės ir baltų plytelių skeveldros, suskilinėjęs asfaltas, pamestas batas (vienas vienetas), nuorūka, pusė sofos, kyšanti iš septintame daugiabučio aukšte esančio lango - visa tai - tiesiog terpė tavo asmeniniams vaiduokliams - sąmoningiems ar nesąmoningiems.

Šitas, pavyzdžiui, nesąmoningas - kurių velnių, ir dar svarbiau - kur, po velniais, aš tempiu šitą lavoną - staiga susinervino Galkinas. Pasisek tu man taip - atsibundi nuo smūgio į tarpumentę, o prieš tave, ką ten prieš tave, ne tas žodis - tu į subinę atsirėmęs dantimis, net kelnes prakirtęs kantapliais - bičas, kuris sugebėjo taip nesėkmingai tau spirti, kad galų gale atsidūrė laiptų apačioje su nusuktu sprandu. Esi racionalus žmogus - ką darai? Aišku net arkliui - griebi lavoną už kojų ir net pasipūkšdamas imi jį tempti tuščio miesto gatvėmis, metafizižkai nagrinėdamas nepažįstamame mieste gyvenančius tavo paties čia apgyvendintus vaiduoklius.

- Kur?! - į spirale susuktą dangų iš visų plaučių užkaukė Romanas - Kur ir kuriems galams aš jį tempiu?!

Visata tylėjo, ir, kaip pasirodė Romanui, kandžiai nusišiepė. Visata akivaizdžiai nebuvo nusiteikus draugiškai.

Už daugiabučių namų grėsmingai stūksojo bokštas.

Romanas atsisėdo ant dar šilto kūno, išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.

Siero buvo kariškis. Būti kariškiu reiškia porą dalykų - viena, tu moki vykdyti įsakymus, kuriuos tau duoda viršesnieji, antra, atsigulęs moki taikliai šaudyti į taikinius už dviejų šimtų metrų, trečia - svarbiausia - tu moki bėgti. Kaip tik tai Siero ir darė - bėgo. Jis žinojo - iki Tikslo liko dar aštuoni kilometrai.

Siero buvo visiškai ramus.

Nekratytomos cigaretės pelenai nubyrėjo ant žemės. Romanui tai nebuvo svarbu - jis pernelyg giliai buvo įlindęs į apmąstymus, kaip sugebėjo atsidurti tokioje situacijoje - rodos, ir mamos klausė, ir narkotikų nevartojo, ir netgi žurnalistu dirbo, tiesos ieškojo - ir niekad net negalvojo, ką ten negalvojo, net nesapnavo, kad sėdės ant lavono tuščiame mieste, kur virš daugiaaukščių stūkso tamsus boštas, smingantis į susuktą dangų, kur gatvėje nudvėsę gyvūnai ne pūna, o be kvapo mumifikuojasi, kur -- esu labai toli nuo namų, staiga suvokė jis. Ir čia - ne miškas, ne sniegu nudrėbtas miškas, kur pasiklydęs tiesiog žiūri žemyn į vietą, iš kurios išėjai, gali grįžti savo pėdomis. Ši mintis jį nugasdino labiau, negu faktas, kad sėdi ant lavono, kurį nežinia kur ir nežinia kodėl dar prieš porą minučių tempė. Mama - mama, ką dabar darysiu, pagalvojo Romanas.

Jo pasąmonėje, prie pat sąmonės ribos, it kirminas rangėsi mintis, kad jo veiksmais už jį pasirūpins kažkas kitas.