Rudeninio vakaro pamąstymai

Po dienos darbų,
Užvėriau duris,
Iš kitos pusės.
Judėjau namų link,
Siauromis senamiesčio gatvėmis.
Stebėjau medžius:
Jie buvo nulyti,
Nusiminę, nusirengę.
Atrodė,
Jog jeigu jų rankos nelūžtų,
Būtų nusvėrę ir jas.
Dangus buvo užsiraukęs,
Susitraukęs,
Kaip pastovėjęs šiltas pienas,
Per ilgai stalo fone.
Žmonių veidai prieblandoje atrodė,
Taip, lyg jie visi kažkur skubėtų,
Pardavę širdis.
Ir, kur jie skubėjo be širdžių?
Gal greičiau į turgų, pirkti kitų?
Tolau nuo tų durų,
Pro kurias išėjau.
Temo, buvo ruduo.
Oro temperatūra,
Šalčiu kando nosį ir galūnes.
Darėsi neramu, kai supratau,
Kad nežinau, kur einu.