Jau apsiblausė auksas –
Nebešneka lapai.
Rūkas nebgula upei prie kojų.
Nebejaudina lietūs, –
Nusiplovė kvapus.
Net lašai jau klavišais nebgroja.
Abejingos ir vizijos –
Žaidė ilgai:
Medžiai guodė, o vėjas žadėjo.
Atlapotos slaptaviečių
Durys plačiai:
Ten tik vienišos svajos – nebspėjo...
Metas leisti takams
Pailsėt nuo pėdų –
Gaila mindyt sidabro kilimą.
Ten priguls tyluma:
Apsiklos žvaigždėmis
Ir sapnuos Kūdikėlio gimimą...