Pasmerktis (juodraštis)

– Ir vėl prisilakei… Vos ant kojų pastovi…
– …
– Tu taip motiną senatvėje guodi?!
– …
– Ko tyli? Gyvenimą pragėrei, o tyli!
– Kal-tas, ma-ma…
– Žmona paliko…
– Išvarė… Kal-tas… Tik tu nepyk…
– Kas liko iš tavo gyvenimo?
– …
– Nieko… Pas mane sugrįžai… Aš turėsiu jauną vyrą maitinti sena būdama.
– Kur man dė-tis, ma-ma?
– Tėvų namai yra namai, vaikeli… Jie visados priima, jeigu nors kas gyvas dar juose yra…
– Ačiū, ma-ma…
– Kokia kalba su girtu?!. Eik miegoti…

Jis nuslinko ir įgriuvo į savo vaikystės lovą… Pasigirdo šniokštimas, o paskui ir kriokimas. Matyt, atsigulė ant nugaros.
– Kur jis vėl prisirovė. Kiek galima šitaip?!. – murmėjo senoji. – Visas gyvenimas baigia praeiti su tais girtuokliais. Pirma vyras, dabar – sūnus. Nuėjo tėvo keliais šunims šėko pjauti. Nei darbo, nei namų – pastumdėlis. O vyras metuose! Ir gražus pažiūrėti! Ko trūko?! Vis per gerą gyvenimą… Kur matyta, kad taip savęs nežiūrėtų! Išsidirbęs, išsivoliojęs… Kaip koks paskutinis pasturlaka… Prasilakėlis… Valkata ir tiek… mano sūnus… Ir ką tu jam padarysi?..
 
Rytą jis vos praplėšė akis… Pagirios kaip anądien – sunkios… Iš burnos tarsi išdžiuvusioj dykynėj tvokstelėjo karščiu… Atsirūgo tvartu… Pakėlė galvą ir neišlaikęs pusiausvyros vėl smigo atgal į patalą. Linguodamos sukosi lubos.
„Kad kas atneštų nors alaus, – smilktelėjo mintis. – Nebėra kam… Pats nebepaeinu… Skauda krūtinę… Liga, turbūt, vėl atsinaujina. Reikėtų mesti… Tik kaip?.. Išeisiu – susitiksiu Jaską, jis man pastatys to rublinio. Sako, ten paplavos… išplautų statinių... Ale pigu… Už tai ir sukrapštom… Šiandien jis mane, rytoj – aš jį vaišinu … Nei galo, nei krašto… O kaip sustot?.. Atsisakyt nepatogu, atsiteist irgi reikia…“
Gulėjo įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Skausmas pervėrė nugarą. Atsisėdo lovoje: kratėsi rankos. Pamėlęs veidas liudijo – jau pasmerktas, beviltiškas ligonis… Girtuoklis… 

Išgirdusi krebždėjimą ir švokštelėjimą, motina suprato – atsibudo jos laidokas.
„Vėl slinks į miestelį, vėl pareis sudribęs kaip maišas, – baisėjosi. – Nuvirs ant lovos ir krioks prisisprogęs. Kam toks gyvenimas? Ko jis vertas? Nė sudilusio grašio… Akys užpiltos ir užpiltos – šviesos nemato… Šlitinėjimas patamsyje: su vištom kelia, su vištom gula prisisiurbęs tos smarvės. Kas suturės? Kunkuliuoja ūžia ta peklynė diena dienon… Dūmų ir alaus tvaikas siurbia sveikatą… Kada nors galą gaus…O dar per tą televizorių alų reklamuoja… Šventes organizuoja – naują girtuoklių pamainą rengia… Tik gerk ir norėk… Už tai būsi pagirtas, kokia dovanėle pamalonintas… O kad visai prasigers prastuomenė, ar kam nors rūpi?! Svarbu kišenes prisilupti apmulkintų kvailelių pinigų…“

Sugirgždėjo lova. Springdamas ėmė kosėti.
„Vieną kartą taip ir uždus neatgavęs kvapo, – dingtelėjo motinai. – Kaip sunku su tokiu… Greičiau nusibaigtų – kokia džiova suriestų… Ramiau atsikvėpčiau… Kam man senatvėje toks vargas?!“
Kosėti nustojo, bet traukiant orą krūtinėje gargė ir cypė – tokiam jaunam.
„Apsaugok Dieve, nuo piktų minčių… – subarė save. – Vyrą išvariau… Visai prasilakė… Vaikas yra vaikas – neišvarysi savo kūno ir kraujo. Sąžinė kirbėdama grauš… Anądien Aneliukė, ta kur už Martyno išėjus, sakė, kad gydyti vežčiau. Buvau išvežus… Jokios rodos… Pabuvo tris mėnesius… Grįžęs iš pradžių negėrė… Paskui pamažu pamažu, po stiklinę, po kitą ir vėl įsivažiavo… Kai įklimpsta, nebegali sustoti… Į žmogų nebepanašus jovalu virtęs… Toks vyras, o visai be valios – kaip mazgotė… Toj peklynėj išsunkia, išgręžia ir išmeta lauk, kai pradeda kabinėtis prie sugėrovų… Alutis kišenes iškrato… Taip visą invalido pensijėlę per kelias dienas… Kaip į kiaurą maišą… O paskui draugai vaišina… Taip ir sukasi ratas lyg pragare jau ne vienerius metus…“

Jau atsikėlė. Valgyti neprašė. Kažko spintelėje ieškojo. Gal trynimų spirito.
„Kiek laiko nesiskutęs? Iš kur toks nevalyvumas? – neapleido motinos įkyrios mintys. – Nė vieno tokio giminėj nebuvo… Į ką jis atsigimė? Nei senelis Adomas, nei vyro tėvas nenugriūdavo be sąmonės. Išgerdavo, negali sakyti, kad visai sausai gyveno… Bet kad šitaip… be saiko kasdien tai jau ne… Nė minties tokios nebuvo…“
Sutrinksėjo durys. Išėjo… vėl į tą peklynę.

– Ar ir vėl akis apsipylęs? Kiek prašiau – negerk!
– …
– Ar tu mane girdi, nevidone?! Kad tu prasmegtum!
– Ne iš ge-ro, mamut, ne iš gero…
– Sveikatą padėsi. Kai bus blogai, ko prisišauksiu…
– Už savus, mamut…
– Save pribaigsi… paskui – mane…
– Nepyk…
– Išvažiuoju pas dukterį, žinokis…
– … 
– Raktų nepaliksiu… Namų nerasiu per girtuoklius… Priemenėj pamečiau skudurą.
– Gerai, mamut, gerai…

                Rytais dar šalena. Priemenėje naktimis labai šalta. Prabudęs užsikosėjo. Kažkas šiltas kliūstelėjo iš burnos.
„Ant plikos žemės susirgsiu ir nusibaigsiu… Gal taip ir geriau… Kam aš reikalingas?..“ – giliai dar ruseno mintis.
Perbraukė ranka lūpas – kraujas:
„Artinasi galas… Kosėsiu, kosėsiu ir bus amen…“
Atsikėlė. Pravėręs duris, stojosi ant laiptelio ir… griuvo…

***
              – Žinai, kaimynėle, kur tai matyta, tikra motina priemenėj nusibaigti paliko… Kai jau numirė, į kambarį įnešė, gėlių pripirko, glosto ir verkia…
– Ir aš nesuprantu… Gyvam lovos gailėjo…
– Lemtį nuskyrė… savam vaikui…
– Taigi… Motinos valia pasmerktis…
– O jos ašaros ar tikros?..                                                                   2002