Apsukrusis sifilitikas (2)

>>2<<

Mokykloje Albinas nebuvo pirmūnas, tačiau labai domėjosi praeityje išnykusiomis gyvybės formomis (pradedant bakterijomis ir baigiant smulkiais žinduoliais). Baigęs Pušaloto Biochemijos Akademiją, dvidešimtmetis Albinas leidosi į žygius su archeologais, tyrinėjusiais niūrią žemės praeitį. Kartą, kasinėjant griuvėsius apleistame, kadaise išmirusiame nuo nežinomos epidemijos Memelio mieste, Albinui pavyko rasti žemės grumstų (o gal fekalijų liekanų), kuriuose sustingusių mikroorganizmų RNR nebuvo pažeista radiacijos. Kelis skirtingus pavyzdžius, nepaisydamas draudimų, Albinas parsivežė į laboratoriją. Tuomet, kruopščiai ištyrinėjęs mikroorganizmų sandarą, vaikinas pirmiausia pasigamino vakciną, naikinančią kiekvieną jo parsivežtų pavyzdžių rūšį. Vėliau prasidėjo ilgas virusų, bakterijų ir kitokio gyvo galo veisimas ir kryžminimas sandarioje terpėje. Kol vienąsyk Albino mergina, būdama labai susidomėjusi savo vaikino veikla, bet nieko nenusimanydama, atidarė stiklinį veisimo indą.
Biochemikas nesuprato, kodėl savo nekaltybę vestuvėms įnirtingai saugojusi jo mergina staiga įsiveržė į miegamąjį ir užlipo ant jo su nevaldoma aistra. Visą naktį jie aistringai mylėjosi, o ryte Albinas rado savo išrinktąją mirusią. Viską supratęs jis ėmė leistis savo pagamintus vaistus. Vaistai veikė, tačiau negalėjo visiškai sunaikinti užkrato – tik nukenksminti jį, kad negrėstų pavojus sveikatai. Užkrato sukeltas nenumaldomas hiperseksualumas liko. Pasirodė, kad sekso metu išsiskiriantys hormonai – katalizatorius vaistams, ir lytiniai santykiai dabar tapo Albinui privalomi, norint išvengti mirties. Štai jau tris ar keturis mėnesius tęsiasi šis košmaras. Tačiau mokslui tai didžiulis laimėjimas. Ir laisvu nuo vaistų katalizavimo metu Albinas tikisi sukurti tobulesnę vakciną. O kol kas – reikia neįkliūti griežtajai žemės saugumo kontrolei...
Girgždesys tarpduryje privertė Albiną atsibusti iš snaudulio. Pro restorano “Geležiai” duris įklibinkščiavo senas robotas traškančiais sąnariais. Jis pasisveikindamas susilietė rankoms su savo elektroniniais draugeliais, ir nusliūkino į baro gilumą. Albinas pasitrynė akis ir apsidairė. Berods, piniginė nepavogta. Tuo jam ir patiko robotų restoranai – čia bet kada galėdavai ateiti ir ramiai pailsėti. Šiame irgi buvo ramu. Tik keletas aprūdijusių kiber-chronių klegėjo sustoję prie baro ir lašinosi narkoalyvą į sąnarius arba tiesiog (jei pas ką buvo įmanoma) – į atviras dirbtines smegenis.
Albinas atsistojo, mankštindamasis pasukiojo rankas, paskui nuspaudė sienoje įtaisytą mygtuką „naujienos“. Siena tapo gigantišku televizoriumi, iš kurio sugriaudėjo duslus Aloyzo Makintošiaus balsas:
    - Piliečiai, neišsigąskite jei jus sustabdys saugumo kontrolės pareigūnai, - jie paprasčiausiai nori jus patikrinti. Tikrinami bus visi vyriškos lyties asmenys. Atsisakymas tikrintis užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Pasitikrinusieji gaus radijo švyturėlius, ir antrą kartą niekas jų nebetrukdys...
Albinui šito pakako. Jis išbėgo į gatvę. Už nugaros suklego robotai, užprogramuoti iškart pranešti saugumiečiams, pastebėję ką nors įtartino, jei apie tai informuojama per naujienų kanalą. Albinas pasuko už kampo ir susidūrė kaktomuša su uniformuotu saugumo pareigūnu.
- Esu Saugumo Kontrolės Įgaliotinis Jonas Zaibys. Prašau ištiesti savo rankas – trumpas privalomas kraujo testas, - sududeno storas pareigūno bosas.
- O, taip...tuoj, pareigūne – Albinas apsimetė pasimetusiu. Tada ištiesė rankas, žengė žingsnį ir spyrė iš visų jėgų saugumiečiui į tarpkojį. Rizika buvo didelė – juk galėjo pasirodyti, kad pareigūnas yra transvestitas, o tada suimtąjam tikrai būtų ne pyragai.
Tačiau kontrolierius iš skausmo perkreiptu veidu krito ant šaligatvio. Nelaukdamas, kol bus apšaudytas, Albinas apžergė vienvietę saugumiečio skraidyklę ir užvedė variklį. Pasigirdo sirenos – pareigūno uniforma sureagavo į smūgį ir perdavė signalą apie užpuolimą į artimiausią nuovadą. Albinas nelaukė, kol sirenos priartės – kilstelėjo skraidyklės priekį ir šovė į giedrą vasaros nakties dangų.
Persekiotojų torpeda praslydo šalia skraidyklės ir įsirėžė i gyvenamąjį namą. Pro langus pabiro skalbiniai, geležinių lovų detalės, unitazai, vyrai, moterys, vaikai. Pažeistos aukštojo slėgio kanalizacijos čiurkšlė virš rajono nubrėžė taisyklingą pusapskritimį, apliedama skraidykles, lauko kavinių staliukus, išmušdama dangoraižio, į kurį pataikė, langus. Albinas šyptelėjo, pamatęs už nugaros du rudus nuo išmatų persekiotojų skraidomobilius, ir nėrė už kampo, išvengdamas dar dviejų torpedų. Šios sumaitojo inkasatorių oro traukinį. Monetų lietus prapliupo iš dangaus, kam ne kam praskeldamas galvas. Albinas staigiu vairo suktelėjimu aplenkė priekyje įsiplieskusią eilinę skraidyklių avariją ir nusileido žemiau – dabar jis lėkė vos penkiolikos metrų aukštyje. Persekiotojai preciziškai tiksliai pakartojo jo manevrą. Prie torpedų švilpesio prisidėjo monotoniškas kulkosvaidžių kalenimas. Taiklumu persekiotojai nepasižymėjo – kulkos cypdamos skrodė balkonuose ramiai pypkes rūkančius pensininkus bei daužė stiklus visiems pastatams iš eilės, tačiau taikinys, nors vikrių manevrų nedarė, išsisukdavo. Albinas pagaliau rado kaip įjungti kulkosvaidį, paleido jį visu stiprumu, ir nėrė kiaurai stiklinę siena. Pabiro šukės, susibraižė neapsaugotos rankos ant vairo. Pračiuožusi kiaurai butą, skraidyklė pramušė dar vieną stiklinę sieną ir išlėkė kitoje pastato pusėje. Saugumiečiai vis dar lėkė paskui. Vienas jų aplenkė pastatą pakildamas keliolika metrų, kitas gi pakartojo Albino maršrutą. Tik dėl savo skraidomobilio dydžio pakartojo ne taip tiksliai  - ištrenkė iš buto vonią, kartu su besipliuškenančiu joje storuliu. Plekšt...Aukų skaičius vis didėjo. Albinas dar spėjo susimąstyti, kodėl demografai leidžia populiaciją mažinti saugumiečiams, o neleidžia tokiems individams kaip jis, tačiau pramušto užpakalinio variklio šnypštimas privertė vaikiną vėl sukaupti dėmesį į laviravimą. Jis grįžtelėjo atgal, įsitikindamas, jog abu kontrolieriai „kaba ant uodegos“, tada vėl atsisuko į priekį...
Ryški šviesa plieskė į akis. Po kelių akimirkų, neatgaudamas regėjimo, Albinas katapultavosi. Antigravitacinė kėdė pakibo padangėje. Vyrukas pasitrynė kumščiais akis. Po truputį grįžo vaizdas ir Albinas su pasitenkinimu pastebėjo abi persekiotojų skraidykles susmigusias į betoninį „Bezdonių Dujų Tarnybos“ filialo pastatą. Virš jo lėtai nupleveno „padangių džigitu“ vadinamas didžiulis „ANBO“ skraidomobilis, akindamas visus savo galingais halogenais. Stojo tyla...
Albinas atsisegė diržus ir nusirito plokščiu stogu. Tada išsitraukė iš vidinės kišenės kietą paketą ir surinkęs specialų kodą, jį atidarė. Ten dailiai sudėtos gulėjo brangiosios ampulės – vaistai, saugantys užkrėstus organus nuo supuvimo. Paskubomis susileidęs vieną iš jų, vaikinas nusimetė apdraskytą švarką ir nusileido laiptais žemyn. Atsidūręs gatvėje, paspartino žingsnį. Reikėjo skubėti. Reikėjo ne tik dingti iš rajono, kol kontrolieriai dar viso neiššukavo. Reikėjo katalizuoti vaistų veikimą. Reikėjo sekso...