Lapkritys

Iš tolo šermukšnis lyg fakelas dega
Kai lapais jau laša nuo beržo šakų.
Tik eglės skarose įsupusios neša
Dar šilumą savo, kurią aš jaučiu.

Iš šiaurės laukymę dar apsupa miškas –
Pievelę, kur lakstėme šįmet basi.
Kaip greitai praeina, kaip keičiasi viskas,
O ašara žiba net Dievo aky.

Ir vėjas, lyg žvalgas išnaršęs pakrūmes,
Jau prapučia mišką bevelyk kiaurai,
Suspaudžia krūtinę kažkokis graudumas:
Kas bus jei be gailesčio prietemy žais?

Jei plėšys ir mėtys į liūną ar laužys
Ant miško paklotės nubloškęs šakas?
Dar smilksta nuodėgulių varganas laužas...
Kas bus, jei staiga jis prieš rytą užges?

Tamsos vainiku ir rūku užsiklojęs
Jau žliugsi po kojom vėsus lapkritys.
Tik tolydžio aušros ir dienos kartojas
Link gruodžio artėjant tamsyn ir trumpyn.