Ir išmetė tinklus į marių naktį
Ir rinko spiečius mirkstančių žvaigždžių
Prikimšo pagalves it žąsį
Ir palaimingai smilkinius suglaudę
Į sapno sparną įsikibo
Trejus metus miegojo
Ir Didžiojo Eolo smėlio kanklės
Pažadino – pajuto prisipildžiusias įsčias
Susikaupė tylaus laukimo rasos
Ligi dangaus raudono krašto
Ir pasipylė vėjo botagėliai pamečiui
Tarsi žirneliai smėlių lysvėje
Ir krykštavo švendrynų lopšiuose
Aukso žuvelių lieptais ridinėjos
Su jūrės kumelaitėm galynėjos
Kartojo begalybės atspalvius
Didžiųjų tolių išmintį galybę
Teisingą žodį mokės tarti
Kol perėjo į juos genties Tyla
Vienuolika porų akivarų išsiplėtė
Nuo jūrės lig smėlynų
Ir nuo smėlynų lig dangaus
Sugėrė pirmapradę atmintį
Ir metė vėl tinklus į marių naktį
Ir rinko spiečius mirkstančių žvaigždžių