Pabusiu aš pilna minčių,
Kurios minutė po minutės vis subliūkšta...
Kai pagalvoji - nekenčiu,
Kad šiam pasauliui tiek daug trūksta.
Bet ar galiu ką nors pakeist?
Juk aš – tik mažas smėlio grumstas
Ir, kad galėčiau nesuklupt,
Turėčiau rasti antrą pusę.
Jinai galbūt kitam krante,
Kur nežinia už kiek ten mylių...
Turbūt nerasiu niekada
To, kam sakyčiau „šitaip myliu“.
Eilėraštis nebūtinai parodo mano nusiteikimą :)Tai tik spėliojimas ir laukimas, o tą žmogų jau radau(:)), todėl eilėraštis man nebeatrodo liūdnas, tik lyriškas :)Man patinka paprastumas ir atvirumas eilėraščiuose, nebijoti būti jautriam ar banaliam.
GooRoo - ar knygose negalima spausdinti eilėraščio, jei ne visos eilutės yra surimuotos? Manau, kad tekstas geriausias tada, kai parašai jį vienu prisėdimu, o pataisius ir vis taisant po kurio laiko dingsta pradinė mintis. Todėl tekstų netaisau jokiu būdu, o man nepatikusių nepublikuoju. Pirmoje eilutėje turi būti "pabusiu" :)
pabūsiu. tvarkytinas tekstas, bet prasmiškai gražiai nutekėjo.
grumstas/pusę - nesirimuoja, tad šioje vietoje išsiderina ritmas. taipogi antra eilutė per ilga. labai daug įvardžių (reikia stengtis vengti jų pertekliaus, peržvelgti, gal kur nereikalingi visai, gal kur savaime suprantami, kaip tarkim aš, tu, ji, jūs vartojimas, gal kur keičiant veiksmažodžio formą pranyksta ir pan.)