Simonas pirma dalis

Šioje dalyje Simonas papasakoja apie Visatą, savo atsiradimą ir gyvenimą žemiškuose namuose, pajunta kaip Visata pasikeičia.

Tikiu, kad mūsų tėvai nėra atsitiktinumas, kaip ir mūsų žemiška gyvybė. Manau, sielos klajodamos po Visatą pažvelgia į žmonių gelmę, randa sau tėvus ir taip pradeda savo žemišką gyvenimą. Taip 1981 metais, sausio 29 dieną aš pamačiau savo tėvus, Austėją ir Vytautą, nusprendžiau, kad jie man puikiai tinka.

Austėjai tada buvo penkiolika, jos juodi plaukai lietė baltas tualeto plyteles, jie sudarė apskritimą, iš jo tolygiai pasiskirsčiusios sukosi plaukų sruogos. Jos plonas baltas šlaunis stipriai suspaudusios laikė tvirtos vyro rankos, ant vienos pasimatė ryškios mėlynės, kai ranka paleido šlaunį ir suspaudė jos krūtį. Vytautas žiūrėjo į ją išpūstomis maniakiškomis akimis, jose buvo matyti gyvuliškas geidulys. Burną laikė neužčiauptą, iš jos varvėjo seilės ir krito ant Austėjos žando. Veidą ji laikė nusuktą, jos akyse galima buvo matyti visą pasaulį ir kartu visiškai nieko, lygiai tą patį galiu pasakyt dabar, apie savo sielos gyvenimą dar nepasiekusį jos gimdos, na, bent taip jį įsivaizduoju. Kai mano tėtis pabaigė procesą, ant Austėjos numetė jos suplėšytas kelnaites. Ji neverkė, jos veidas Vytautui nepadovanojo nei vienos išraiškos, nei vieno žvilgsnio.

Aš užaugau dideliame name. Labai ilgą laiką jis išliko visiškai toks pats. Į didįjį kambarį pirmame aukšte leidosi kiek pasukti laiptai, jie rėmėsi į medines grindis. Namie kiekvienas daiktas turėjo savo vietą ir rodės, kad net norėdamas nepastumsi to valgomojo stalo iš vietos ar šalia jo stovinčių juodų kėdžių su baltu pamušalu. Apie visų daiktų vietos tvirtumą galima pasakyti tą patį. Už laiptų, tame pačiame didžiausiame kambaryje stovėjo fortepijonas, jo kojos kaip medžių šaknys, rodos, tvirtai įaugusios į grindinį, laikė instrumentą tvirtai ir išdidžiai. Jis visada buvo ne tik namų puošmena, bet ir daiktas, kuris man pasakė daugiau už bet kurį sutiktą žmogų. Na, bent jau iki kelių minučių prieš Visatos susvyravimą.

Iki penkerių aš miegojau vaikiškoje lovytėje, su grotelėmis, jos gale buvo pakabinta juodai balta merginos nuotrauka. Gal todėl, kad nuo pat mažesnes mane lydėjo jos veidas, kurio akyse mačiau save, gal dėl keistos merginos šypsenos, ji man tapo ne paprastu veidu iš nuotraukos, ji pasiekė mane ir lydėjo visada. Kai naktį šviesdavo mėnesiena, aš dar ilgai neužmigdavau, mes kalbėdavomės. „Kas tu tokia? Žinai, aš nebesu toks mažas, tos grotelės nebegali manęs čia įkalinti visai nakčiai, jei norėsiu imsiu ir išlipsiu“. Provokuodavau ją. Ji man nieko neatsakė, tik šypsojosi ta keista šypsena, kurios negalėjau suprasti. Todėl pokalbiai su ja nepabodo, jos šypsena galėjo reikšti milijonus atsakymų. Mintys apie ją lydėjo mane visą vaikystę. Jos nenutrūko, net kai Visata keitėsi.

„Ir vėl su savim kalbiesi, berniuk! ” Dažnai sušukdavo tėtis Vytautas, kai vakare eidavo pro mano kambarį. To jis ir tenorėdavo, išgirsti mane kalbant su ja. Tuomet nusisegdavo diržą ir išdidžiai įeidavo vidun. Nesupratau kodėl, bet tai jam nebuvo auklėjimo priemonė, o malonumas. Visas tas apeigas jis atlikdavo lėtai, jo veide matydavosi pasitenkinimas. Labai bijodavau tėčio, ne fizinio skausmo, o jo pačio. Iš jo sklido kažkas, kas man nebuvo suvokiama ir tie vakarai, kuomet jis mane lupdavo taip užpildydavo mane nesuprantamos energijos, kad merginai nuotraukoje nebegalėdavau pasakyti nei žodžio. Man būdavo be galo nemalonu, kad ji turėjo tai matyti. „Ką čia sau galvoji, kalbėtis su nuotraukomis, vaikėze, ar pakvaišai? Tau reikia disciplinos. “ Prieštaravau tiems jo mokymams nuo tada kai save atsimenu. Mergaitė nuotraukoje pažiūrėdavo į mane ir jos akys padėdavo man greitai užmigti, gėda neleisdavo man mėgautis jos žvilgsniu, tik tomis akimirkomis norėdavau nuo jo pabėgti, bet prieš pat užmigdamas suprasdavau, kad kitą vakarą mes vėl kalbėsimės. Vytautas niekada nebuvo man geras ar artimas žmogus. Jis buvo aukšto laipsnio karininkas, kylant karjeros laiptais,  namuose laiko jis praleisdavo vis mažiau, vis rečiau pakildavo į mano kambarį, kol galų gale iš vis nustojo jame rodytis. Jutau, kad kaltas čia visgi buvo ne darbas. Kol vieną dieną su mergina nuotraukoje mes nusprendėme: „Žinai, mes jį nugalėjom, jam nebemiela čia grįžti, čia mūsų namai, ne jo“.  Ji su manim sutiko savo šypsena. Tėčiui nebesilankant namuose mūsų pokalbiai pasidarė daug ilgesni. Ji vis pritardavo man šypsodamasi ir užjausdavo, savo didelėmis akimis, iš kurių rainelės sukosi lygiai pasiskirsčiusios juodos banguotos linijos. Man augant diskutuodavome vis daugiau.

Iš esmės didžioji mano vaikystės dalis buvo praleista su dvejomis moterimis, mergina nuotraukoje ir Elena, kurią vadinau mama. Ji buvo pasitempusi moteris, niekada nemačiau jos be makiažo, ji niekada nenešiojo kelnių, šviesūs jos plaukai galiukuose visada buvo tobulai užriesti. Jos akys buvo kiek primerktos, niekada nesiblaškančios, joms tiko stabėti nepriekaištingai tvarkingus namus. Elena nuoširdžiai manimi rūpinos, prausdavo mane, kruopščiai rūpinosi mano mityba. Nors namuose sukdavosi ir tarnaitė, ji niekaip nebuvo susijusi su mano augimu. Elena asmeniškai rūpinosi kiekvienu mano poreikiu. Man paaugus mokė mane lietuvių kalbos, filosofijos, matematikos, istorijos, geografijos, groti fortepijonu.  Kažkada paklausiau jos kodėl aš nelankau mokyklos, kaip mūsų tarnaitės berniukas. „Argi negeriau mums mokytis dviese? “ Ji atsakė ir nusišypsojo. Kurį laiką man pakako tokio atsakymo. Vėliau, kai paaugau, ji man pameluodavo: „Mokyklos siaubingos, ten negautum nei pusės tiek, kiek mes išmokstame namuose, nenoriu, kad tave lavintų kvailiai, noriu, kad turėtum gerą išsilavinimą, Simonai, tai tavo pačio labui. “ Jos elegancija neleido jai paprieštarauti. Mūsų artumas niekada nebuvo visiškas. Elena neišmokė manęs atsiverti kitam žmogui, nes pati niekada prieš mane to nedarydavo, bet tai puikiai kompensavo mano draugė nuotraukoje. Aš taip pat niekada nemačiau realių šiltų jausmų tarp vyro ir moters. Nors Elena ir buvo Vytauto žmona, jų santykiai buvo absoliučiai praktiški, kol galų gale jie visiškai išnyko.

Man augant Elena ir aš visgi suradome artimo bendravimo būdą. Bėgant metams ji vis mažino savo ryšį su visuomene, labiau mėgdavo būti su savimi, vynu ir fortepijonu. Ant fortepijono stovėdavo raudono vyno taurė, prasidėjus muzikai aukštesnės natos vis sudrebindavo vyną. Ji mėgo groti klasiką, džiazą, bet konkursas visuomet baigdavosi viena daina. Bethoveno Ave Maria. Tuo metu aš būdavau savo kambaryje, kažkas tiesiog neleido man būti šalia. Kas kartą jos grojama melodija paliesdavo mano širdį. Elena į ją sudėdavo visą save, grodavo, tarsi norėtų kažkam kažką pasakyti. Aš gulėdavau savo lovoje ir klausydavausi kaip ji skambina, kas kart Elenai padovanodavau ašarą. Tai tapo ritualu, mums abiems. Net ir baigus mokslus su Elena ir pradėjus lankyti universitetą, kai pradėjau daugiau laiko praleisti kitur, ne namuose, kiekvieną sekmadienį, aš skubėdavau grįžt į savo kambarį ir tokiu būdu pasikalbėti su Elena.

„Taip aš džiaugiuosi, kad tėtis išvyko jo nebėra mūsų gyvenime“. Kalbėjau su mergina. „Tačiau kuo toliau tuo labiau aš suprantu, kad aš kitoks ir kažkas šiuose namuose nėra gerai. Manai aš turėčiau apie tai pasikalbėti su mama? “ Klausiau savo draugės.

Tačiau iškylantys klausimai man tiesiog buvo atsakomi kai klausiausi jos grojant. Nors aš niekada net neprisėsdavau, kažkur šalia kambaryje kai Elena skambindavo, niekada nemačiau jos veido grojant.  Tas mūsų bendravimas be žodžių mane nuramindavo. Neabejotinai Elena žinojo, kad klausausi kaip ji skambina, bet tai niekada netapo mūsų pokalbių objektu. Rytais mes atsikeldavome ir elgdavomės pagal griežtą rutiną namuose, tarp griežtai tvirtai aplink sustatytų baldų ir daiktų. Nors namai nuo vaikystės pasikeitė. Baltos sienos nupilko, grindys vis labiau girgždėjo, į namus nebeateidavo tarnaitė. Elenos rūpestis aplinka ir namais mažėjo tolygiai su mano branda.

Buvo sekmadienis ir aš, užtrukęs mieste bėgau  nuo minios žmonių, pokalbių ir klausimų. Skubėjau pas savo draugę nuotraukoje ir žinoma, į Elenos koncertą. Nusiimant paltą, pastebėjau keistą dalyką, drabužių spintos durys buvo atdaros, net toks menkutis pasikeitimas, šiame dideliame name, kur gyveno vos du žmonės, man buvo stebėtinas. Nuėjau į savo kambarį, dar jausdamas tą keistumą, o Elena pradėjo skambinti. Šį kartą ji skambino kitaip, griežčiau, greičiau. Man tai buvo nemalonus netikėtumas. Nata sekė natą, situacijos tvankumas tik didėjo, jaučiausi tarsi Elena užgožė mane ir mūsų pokalbis tapo monologu. Ji grojo, aš klausiausi - mes pykomės. „Kas aš esu?! ” Šaukiau jai mintimis. Tuomet ji pradėjo groti Ave Maria ir tai buvo kažkas nepaprasto, niekada negirdėjau jos taip grojant, neliko jokių minčių galvoje, tik ta melodija, kiekviena nata mane stulbino. Aš pasinėriau į tobulą jausmą, tai buvo vieną tų akimirkų, kai negali pasakyti prabėgo valanda ar minutė. Staiga nepabaigusi dainos Elena nustojo skambinti, girdėjau kaip ji pakilo laiptais į viršų. Tai mane suglumino, mūsų tradicija niekada nebuvo sulaužyta, juolab per svarbiausią koncerto dalį. Gulėjau lovoje ir bandžiau suprasti kas dedasi. Jausmas, kad kažkas ne taip manęs niekaip nepaliko, pakilau nuo lovos, koridoriuje pamačiau pravertas vonios duris.

Elena gulėjo vonioje, joje maišėsi garuojantis vanduo ir šiltas kraujas. Net ir tokioje situacijoje jos veidas buvo nugrimuotas.

- Simonai, ar pameni, kai mokėmės apie Romos imperiją? - nežinojau kaip reaguoti į tokią situaciją, tuo labiau jos klausimą.

- Pamenu, mama...

- Aš, kaip tie romėnai, apie kuriuos kažkada mokėmės. Šiandien
nusprendžiau pabaigti savo gyvenimą. Tiesą sakant, nemanau, kad prieš save turiu teisę jį tęsti. - Jos balsas mane nuramino, tai buvo primas kartas, kada Elena ar bet koks kitas žmogus man taip atsivėrė. - Simonai, aš nesu tavo mama, tavo mama yra mano dukra Austėja. Mergina iš nuotraukos, kurią nuo pat vaikystės pakabinau prie tavo lovelės. Aš neturėjau jėgų pasielgti teisingai tada. Mažiausia ko tu nusipelnei tai, kad tave užauginčiau. Atleisk man. - Ta akimirka mane tiesiog nugalėjo, aš negalėjau nei pykti, ne rėkti, nei verkti. Tuomet nustebinau save.

- Elena. - pirmą kartą kreipiausi į ją vardu. Pameni, kaip mes mokėmės filosofiją? Kiekvieną mūsų veikia aplinkybės, detalės ir įvykiai, kurie turėjo įvykti ar bent jau buvo mūsų valioje, kad juos pakeistume. Nejaučiu tau neapykantos ir suprantu tavo apsisprendimą.

Ji nieko nebepasakė, tik gulėjo toje vonioje. Sulinkęs jos kūnas, pusiau vandens ir kraujo nuplautas makiažas parodė man visai kitą Elenos pusę. Ji buvo pavargusi, pasenusi, pralaimėjusi. Jos akys staiga išsipūtė ir pradėjo bėgioti po visą kambarį, ji sugriebė mane už rankos, tarsi prašydama mano pagalbos. Aš ją atitraukiau, nulipau laiptais žemyn ir pradėjau groti pianinu. Mano Ave Maria neskambėjo panašiai, kaip Elenos, nesugebėjau nieko jai pasakyti savo muzika. Man buvo skaudu, liūdna, gaila, dėl to, kad netekau Elenos. Po kelių akimirkų mane užvaldė pyktis ir neapykanta jai. Iš visų jėgų spyriau į vieną iš fortepijono kojų. Jis susivyravo ir parkrito. Trenkdamasis į grindis jis sukėlė čaižų garsą. Su tuo garsu Visata susvyravo.

Antroje dalyje Simonas randą meilę, gyvenimiškus malonumus, susitinka su savo tėvu ir daugiau supranta apie Visatą.