Beribiai paukščių takai
Nusidriekia padange,
Vaivorykštę sparnais
Bandydami paženklint.
Nėra krypties, kurion jie skrenda,
Nemato jie nei sienų, nei ribų.
Laisvi ir nepriklausomi jie debesis pralenkia,
Troškimų ir ryžto vedini.
Ir tas žmogus kaip paukštis
Per visą egzistavimą šioj žemėj blaškos,
Kad rastų jaukią vietą,
Kuri vadintųsi namais.
Bet nevisiems surast namus jiems lemta –
Galbūt ieškos Jų siela
Amžinai.