Afera ( fantastai, jūs, jei tai - ne fantastika, tai aš - senelis šaltis:)

©Gintaras Petrauskas1995
Afera

Ką tik gimę angelai,
Pagyvenę – jau velniai

Gyvenimas turi savybę keisti ženklus iš pliuso į minusą.
Jaunystėje ant jų delnų Veneros kalvoje buvo pliusai, lemiantys laimingą šeimyninį gyvenimą.
Prabėgo metai. Jis taip ir netapo turtingu rašytoju: geografinė padėtis kalta, bet išliko idealistu, mylinčiu žmoną ir su malonumu “darančiu” vaikus… Jų jau keturi.

Vien dėl to galima tapti ubagais- naktimis burba jos tamsioji pusė. - Įkyrėjo jie visi Noriu jauno vyro, būti laisva ir turtinga. O jeigu dar tapčiau jauna… bet tai jau iš mokslinės fantastikos srities.
Tą naktį gimė planas. Geras blogio planas: genialus, žiaurus.
- Visi žus, liksiu aš viena… Atplauks pinigai ir nusipirksiu jauną vėjavaikį-eržilą su tokia žvėriška potencija, o po to pagyvensiu dar penkiolika metų ir mirsiu…- blogos gražios nakties mintys. - Vargšas vyras ir vaikai… Niekas nepatikės, kad aš kalta.
Blogis sieloj… nėra baisu. Visi mes - truputį niekšai ir žmogžudžiai, bet blogai kai jis prasiveržia į realų pasaulį ir tampa materialiu, apčiuopiamu.
Užsigeidė tapti našle. Idėja Fix virsta beprotybe. Visa kita tik buitinės smulkmenos, pavyzdžiui, surasti žmogžudį-beprotį, įtikinti, jog taps nemirtingu, jei sugers nužudytųjų sielų galias.
Tai buvo jaunas narkomanas, dar turintis potencijos. Ji jautė jo šiltą lipnų skystį savyje, prispausta prie medžio Narkomanų kelyje.
- Taip malonu, - čepsėjo ji, prisiminusi šį nuotykį naktį, greta knarkiančio pilvoto vyro.
Būsimas žudikas irgi priklausė idealistų kastai. Įdomu, iš kur atsiranda ši priklausomybė? Iš gyvenimo nepažinimo ir pabėgimo nuo jo į išgalvotą literatūros ar narkotikų pasaulį ar tai užprogramuota genuose kaip ir homoseksualumas?
Eilinį sykį susitikusi ir susiliejusi su juo pakelės žalumoj, jam sušnibždėjo apkvaitusiam mintį apie nemirtingumą:
- Mes išgersime jų gyvybes kartu ir tapsim nemirtingais, bent jau atnaujinsime senkančias energijos galias, - suokė tyliai jam į ausį, susijungusi su juo. Ką tik viskas baigėsi, bet jai dar nesinorėjo jį paleisti. - Tik prisiek, jog viską darysi taip, kaip liepsiu… ir mūsų niekas nenubaus, net neįtars…
Ponai kunigai, pasakykit man, kodėl ji nejautė sąžinės graužimo? Juk tiek gyvybių žus?
Šeima susiruošė į sodą, jos tėvų palikimą, jos kraitį – vyras į šią visuomenės ląstelę atsinešė tik meilę.
Iki sodo penkiolika minučių pėstute. Prie namelio žydėjo raudonos aguonų gėlės, o už durelių tykojo jaunasis narkomanas su automatu rankose.
- Eikite, o aš tuoj jus pasivysiu.
Auka, rašytojas idealistas, plius krūva jo kūrybos vaisių, įžengė į sodą, savo mirties, reinkarnacijos pradinio taško vietą.
Daugybė tylių šūvių… Penki subjauroti lavonai.
- Tu jauti, - žudikas išgirdo jos balsą, - kaip tampi nemirtingu?
Jis papurtė galvą.
- O aš jaučiu… sužeisk mane į šlaunį, - ji parodė kur. - pabučiuok mane ir eik… Aš viską sumeluosiu, pasveiksiu ir ateisiu pas tave. Mes būsim nemirtingi.
Jis įvykdė jos prašymą. Skaudėjo, kraujas tekėjo, bet ji kentėjo.
Jis žengė dar vieną žingsnį link tikros našlės statuso, pasilenkė išsiskyrimo bučiniui ir pajuto dūrį į pakaušį.
- Bėk, - sušnibždėjo ji.
Jis atsistojo apsisuko, žengė du žingsnius ir mirė. Dar vieno žmogaus reinkarnacijos vieta.
Žavioji našlė sunkiai atsistojo ir nušlubavo link namelio. Persirišo žaizdą sunaikino švirkštą, įgėlusį žudikui.
- Viskas bet kurią akimirką gali žlugti… Tada taip numirsiu, nukeliausiu į pragarą, bet kalėjime nesėdėsiu.

Dar syk pakartojo susikurtą pasaką, kurią seks policijai… ir nušiaušė sekti šauktis pagalbos…

Policija…Spauda sužinojo apie įvykusią tragediją. Atrodo, visi patikėjo sukurta legenda ir visi jos pasigailėjo. Vilniaus banke atsidarė einamąją sąskaitą, paprašė paramos per masinės informacijos priemones. Tauta išgirdo ir pinigai plūstelėjo iš visos Lietuvos.
Nepastebimai susirinko pusantro milijono litų. Likimas ją apsaugojo, ji pasirinko teisingą banką, kuris nebankrutavo per visas krizes, kurio šeimininkai nepabėgo su pilnais lagaminai nežinoma kryptimi. Pinigai išliko. Ir ji atsikvėpė lengviau:
- Fu, o aš jau ir išsigandau, bet pasisekė… Senatvei užteks, - nusišypsojo patenkinta, kai liko viena ir niekas nieko nematė.
Prabėgo pusė metų. Atoslūgis ateina po potvynio. Dievo globojamame krašte nelaime keičia nelaimę. Visi ją ir jos tragediją užmiršo ir niekas niekada nepasidomėjo jos panaudotų pinigų ataskaita, išliko žymės apie ją tik istorijos archyvuose ir banko kompiuterinėse duomenų bazėse.
Tyliai lyg višta ant auksinių kiaušinių tupėjo ir laukė savo valandos. Laimės valandos… Bet vieną naktį… Juk naktis  - blogio ir sąskaitų apmokėjimo metas… Atėjo vyras ir vaikai… Atplaukė juodu sapnu lyg laivu.
- Labas, brangioji, tu nieko prieš, kad mes pas tave paviešėsim? - kaip visada mandagiai pasidomėjo vyras.
Ji pašoko iš lovos ir tik po to pabudo. Kūnas išpiltas prakaito… Jaunutė meilužė tualete spaudė spuogus priešais veidrodį, palikusi ją vieną.
- Kas čia dabar? Klimakso pradžia? – užsimerkė ji ir vėl išvydo vyrą ir vaikus. Po pusė kūno jau išnyko: pusė veido ir krūtinės.
- Brangioji, dar syk užsimerksi ir mes išnyksime, apsigyvensime tavyje, juk tu prie kapo staugei, jog mes būsim visada su tavimi… Štai taip ir bus… Mes graušim tave lyg kirminai, - siaubinga vyro pusinė šypsena. Staiga iš nematomos pusės išlindo pusė kirmino. - Atsimerk, nespoksok
Pakluso. Į ją nustebusi spoksojo meilužė, kaimynų vaiko auklė:
- Kas tau, mieloji? Sapnavai košmarą?  Vargšelė, gulkis nebijok, aš būsiu greta.
Atsigulė, ramintoja išsyk užsnūdo, o akys… jos vis vien neužsimerkia.
- Hrm, - traiškomų kaulų traškesys.
- Mylimoji, mes jau tavyje… graušime tave- pažįstamų balsų choras.

Bet pirmasis šokas visada praeina, ir protas vėl sugrįžta į savo neteisėtai uzurpuotą sostą.
- Gyvena ir tegu. Aš galvojau, jog sąžinė neegzistuoja. Ką gi šaukštas deguto medaus statinėje… Bet medus vartojimui juk tinka?
Gimusios sąžinės graužimas ir praeities šešėlių ironiški murmesiai lyg įkyri musė, kuri trukdo, bet nemaišo gyventi.
- Aš ne kokia liurbė, - patenkinta išsišiepė sapne žavioji žiaurioji našlė, - košmarų jau neprisimenu, šaltas prakaitas nebepila.
Vyras, eks rašytojas-šešėlis, blaškėsi:
- Ką iškrėtus, kad pajustų kaltę? - bet fantazijos stoka konkrečiu momentu yra akivaizdi talento stoka.
O vaikučiai vaiduokliukai dūko, pajutę laisvę nevaržomą materijos.
Jų motina išgyvena antrąją jaunystę su per pus jaunesne partnere. Ji žinojo jos kūnas niekam nebekelia aistros, nebent kokiam nors gerontofilui ar Edipo komplekso chroniškam ligoniui, bet taip malonu, kai tave bučiuoja, kai gali paliepti, įsakyti, nes moka ji.
Nejučia, dešimt metų lyg vanduo. Uodo zyzimas – sąžinės graužimas, mostas rankom ir viską užmiršai. Tikra senatvė, o ne brandus amžius suleido nagus į kadaise žavų kūną.
Ji neapkentė senatvės. Visada buvo gaila tų žmonių, kurie iš paskutiniųjų kovoja su mirtimi, nors gyvenimas juos jau seniai sutraiškė.
- Kiek dar liko pinigų? - pasidomėjo vieną naktį.
Atsakymas toks paprastutis:
- Daug
- Reikia išleisti, į kapus nepasiimsiu- nusprendė.
O dieną, jai pareikalavus, bankas pateikė ataskaitą.
- Truputį daugiau nei pusė milijono, - suvokė, pavarčiusi sudėtingą bankinį raštą.
Ponia sėdėjo ant suoliuko. Ji galvojo apie gyvenimą po mirties.
- Ką mes žinom? - klausė ji. - spėjame, kad po mirties yra kita gyvybės forma… Mūsų siela, priklausomai nuo mūsų blogybių bagažo, transformuojasi į dar kažką… Visa tai gali būti eilinė apgaulė, kad būtume žmonėmis gėrio ženkle šiame pasaulyje… Gal ten nieko nėra, bet geriau apsidrausti… Tradicinės religijos apaugusios pramanais… O štai mirtis apie karmos sudegimą – įdomi. Padarai nuodėmę, paatgailauji, susikaupi… Daug ramybės ir tylos… Bum Įvyksta stebuklas… bloga karma išnyksta… lieku lyg švarus popieriaus lapas O aš galėčiau sukurti naują idealistinę pasaulio koncepciją
Susirašė, ko reikia tikslui pasiekti. Paskaičiavo kainą konsultantų-mokytojų.
Brangu, bet vis vien pinigų į kapus nenusinešiu, po mirties išsyk kas nors apvogs. Svarbiausia, neatskleisti tikrųjų ketinimų.
Dar penki metai tylaus karmos marinimo.
Gyvenimas tapo antrarūše veikla. Su realybe rišo tik maistas ir kūnas. Zirziantys sielų šešėliai seniai nutilo, jų nebesigirdi, nes jie sukaustyti ir paslėpti tolumuos narvuos. Kažkas pasikeitė joje.
- Tikslą pasiekiau, nusprendė ji ji. - Galiu numirti Aišku, išminčiai prieštaraus, sakys, jog klystu, bet jie taip pat nieko tikro nežino, tik spėlioja kaip ir aš. Klausimai - kodėl ji, lietuvaitė, pasirinko tokią egzotišką būdą, lyg savi tautiniai būdai netiktų – jos nekankino.
Veiksmas vyko neperžengiant Lietuvos ribų. Ne vieta lemia tobulybę, o valia ir noras.
Ji šaukė. Ji atėjo. Mirtis graži, žavi greita: nuodų pavidalu. Ji žino: ją suras po daugybės dienų, kai kūnas supus, bet tai – nesvarbu.
Tamsa, o po to pamatė save, eks vaikus ir eks vyrą, bėgančius iš aklinai užsidarančių narvų. Jie ją pamatė ir pakraupo:
- Na, tu ir pabaisa
- Tikrai, -šypsena baisi. Apžvelgė save. - O aš sau patinku. Lauk iš čia
Prasiveria siaubingi nasrai, iš jų veržias liepsna.
- Laba diena, ponia, jūs mūsų svečias- balsas iš kažkur, – Ženkit žingsnį
Praeities šešėliai pabėgo, o ji žengė. Nuodėmių-piktadarysčių bagažas sudegė laike, atlikęs savo paskirtį: patobulinęs ir pakėlęs pabaisą į naują lygmenį. Ji išnyko šiam ir atsirado kitam pasauliui. Ar ji buvo jo dalis, ar jautė skausmą, bausmę už padarytą blogį? Gal, tik kažkur giliai jai į viską nusispjaut Gyvenimas kitus ir formoje kitoj. Išėjimas, “mandras” ženklas, žymintis mirtį… ir sugrįžimas atgal: narve, mažo, bejėgio kūnelio, vyriško lyties pavidale. Kiekvienos moters tikra svajonė.
Atsitik tu man taip…tame pačiame laike. Ji ką tik mirė ir išėjo, jis ką tik gimė ir atėjo… sveikutis, gražutis.
Dabar bausmė bus tikra?
Tikrą tiesą žinantys vaiduokliai susispietė aplinkui lyg vilkai. Tik ėriukas pagyveno pora valandų ir mirė…Išėjo.
- Taip nesąžininga- pasipiktino vyriausiasis vaiduoklis, rašytojas-idealistas, - Mus likimas paliko čia, kaip neatlikusius savo pareigos, o ji atėjo ir išėjo, o mes jos net nubaust nespėjom.

Jauną šeimą aplankė kančia. Tik rašytojas ir pašaliniai žaidžia ja, o jiems kančia yra kančia. Žinia, kad mirė pirmagimis… toks sveikas ir gražus staiga užgeso. Motina keikia save, kad jaunystėje peršaldė kiaušides; tėvas, kad turi netikusius genus.
Atsiimant lavonėlį iš morgo. Senutė sanitarė, dirbanti čia visą gyvenimą, nes niekur kitur nesurado sau vietos, kitų sanitarų vadinama “kvaišele”, priėjo prie apsiraudojusios motinos:
- Neverkit, - ištarė ji. – Jums gimė angelas Apsižvalgė ir išėjo, per anksti čia gyventi angelams.
Lavonėlio tėvas klausėsi susiraukęs:
- Patikrinsim Ir už ką man tokia kančia? Taip neteisinga… ką aš blogo padariau?

Laidotuvės rudenį. Pliaupia lietus ir pilkas dangus. Įsiutę vaiduokliai laksto aplinkui. Mažytė duobutė, atrodo, bedugnė. Mažytis karstelis, žaislinis mirties atributas, keliauja duobutėn. Mažytis kauburiukas. Motinos ašaros, išprotėjusi rauda. Tėvo tyla. Palydinčiųjų nedaug: velionis neįgijo draugų, o giminaičiai be galo toli.
- Jis mirė, o mums gyventi… reikės nueiti, išsiskirti, gal išvis vaikų turėt neverta. Taip noriu būti tėvu. Dieve, padėk Nelaimes atitrauk- siautė audra širdyj, kurios niekas nematė.

Tėvas sėdėjo bibliotekoje ir vartė bulvarinę spaudą. Kompiuteriai į šį atsilikusį kraštą, į šį kampą, ant šito stalo dar neatėjo. Surado straipsnius, o vėliau ir literatūrą apie Pitagoro skaičių mokslą. Jis tikėjo skaičiais. Jam atrodė, jog jie vieninteliai – realūs. Suskaičiavo vaikelio gimimo datą ir surado ketveriais septyniukes, reiškiančias angelą.
- O dieve, - atsilošė tėvas. Gal Pitagoro mokslas ir senė – teisūs, tik man nuo to nelengviau.

Niekas nežino ar žaviajai našlei pavyko apgauti likimą ir karmą. O gal jos tokia karma iš demono angelu tapti. Gal angelas ir demonas aukščiausiame lygyje nesiskiria niekuo. Kas žino? Kas pasakys? Nežinau.

Blogio rezultatai

Neįdomu tik būti, norisi dar ir prasmės. Tada gali įsivaizduoti esąs reikšmingas.
Vargšas vyriausiasis vaiduoklis žvelgė į žaislinį karstelį, užpilamą žemėmis:
- Ir ką dabar daryti? Nei į dangų, nei į pragarą. Mes niekieno, be galo laisvi. Nusibodo matyti, regėti. Ir atsidurk tu man tokioje padėtyje, teliko keturi gyvenimo ratai ir išnykimas, o čia dar krūva besidžiaugiančių pirmu gyvenimu aukų…Žiopliai Ir aš toks buvau… Jei būdamas gyvu nekeliavau, tai galiu dabar pakeliauti. Keliausiu į Ameriką ir gąsdinsiu žmonės Nors kas ten gali būti naujo nematyto.
Bjaurus ir nykus dangus.
- Gauja, į kelionę- įsakmi komanda ir eks vaikyčiai lyg akli šunyčiai nuseka iš paskos…
Graži kelionė kaip pasaka suaugusiems. Fantastinis trileris… su nukrypimais nuo tikslo. Privalomo laiko šiame pasaulyje – daug, reikia jį kažkaip praleisti. Beprasmiai nuotykiai: susitikimai su drakonų sielom, pabandžiusio juos praryti. Jos netyčia čia užklydo, išprotėjo ir tapo blogio tarnais.

Pasiekę svajonių šalį, apsigyveno apleistame name, tuo išgąsdindami apylinkės aborigenus vietinius Jungtinių Amerikos valstijų piliečius. Idilija tęsėsi apie penkerius metus, kol nekilnojamo turto kompanija nepardavė jų būstą kažkam. Tas kažkas – du protingi žmogučiai su akiniais. Galima buvo atsitraukti, bet vaiduokliai patingėjo:
- O gal viskas bus gerai?
Tyliai, nepastebimai egzistuoti nepavyko: iš pradžių juos pajuto vaikai, o po to  ir tėvai. Žmogiška isterija: noras viską mesti ir pabėgti… bet vaiduokliai lemiamo smūgio nesudavė (neišprovokavo infarkto) … Ir eilinėje amerikiečių šeimoje pabudo protėvių užkariautojų, laukinių baltųjų, pirmųjų Amerikos pionierių dvasia.
- Išsikviesim egzorcistą-apsišvietusių intelektualų mintis. Atsivertė, pirmą po ranka pasitaikiusį, didžiulį dienraštį atsivertė skelbimų puslapius ir surado. Siūlančių tą pačią paslaugą buvo ne viena dešimtis, bet šiaip ne taip išsirinko vieną iš jų.

Pagal visas paslaugų teikimo marketingo taisykles, surinko telefono numerį atsiliepė malonus, dalykiškas balsas:
- Jokių problemų, išnaikinsime, išvarysime kaip tarakonus arba skruzdes. Negrąžinamas avansas – 200 dolerių, tūkstantis dolerių atlikus darbą. Duodu garantiją - 100 metų, kad vaiduokliai daugiau nebeapsilankys Tamstų būste. Jei situacija pasikartos iki pasibaigiant garantijai, atlikus analizę, gali būti nemokai atlikta pakartotino išvarymo procedūra arba bus gražinti pinigai, išskyrus avansinę įmoką.
Vidutinė, beveik statistinė šeimyna sutiko, nors širdies gilumoje žiurkės skrebeno, kad pinigai išnyks lyg žmogus pelkėje.

Jis atvyko su išeiginiu kostiumu ir švelniai paklausė:
- Jūs manęs klausėte?
- Taip- choru atsakė nuostabi kovotojų šeima, kurių devizas lyg aklos minios:
- Ko nežinom - sunaikinam

- Išeikit pasivaikščioti Macdonaldą aplankykit, - familiariu tonu pranešė dvasių naikintojas. Avių banda išėjo nurodyta kryptimi

- Tai ką, brangieji nematomi paukščiai, dar nenorit bėgti? Geriau bėkit, nes bus blogai, - draugiškai nusišypsojo jis nematomiems būsimo kovos dalyviams.
Jis žinojo tai, ko nežinojo kiti. Jis suvokė tai, ko nenorėjo suvokti kiti. Tiesa idiotiškai paprasta. Kas lieka po mirties? Magnetinis laukas visada formuojasi aplink kažką, kai objekto nebelieka, magnetinis laukas suyra, nes nebetenka energijos šaltinio, bet jei aptinkamas naujas energijos šaltinis, biolaukas adaptuojasi prie naujų sąlygų išsaugodamas didžiąją dalį savo senųjų savybių. Vadinasi, blogiausiu atveju, išlieka atspaudas biolauko, o su ir dar kažkas, kas yra vadinama siela.
Kartais gerai būti nemokša, tada nesupranti akivaizdaus absurdo.
Paprastas ir bukas paaiškinimas sau pačiam, kokiu būdu – žudomi vaiduokliai, gal jis ir klaidingas, bet – veiksmingas.
Pagal sielų kilerį, iš pradžių buvo materija, ir tik po to susiformavo siela. O Pasaulio sutvėrėjas, jei ir buvo, tai su dvasių pasauliu neturėjo nieko bendro.
Žudikas dar sykį įdėmiai apsižvalgė, išėjo į kiemą, kur stovėjo jo mašina ir pasiėmė reikiamus instrumentus.
Vaiduokliai nemokėjo panaudoti savo energijos: paimti kokį nors puodą ir trenkti jam per galvą, kad ši ištikštų lyg arbūzas… sviestas į sieną.
Šaunusis žmogus, turintis tokią keistą profesiją, sugrįžo nešinas lagaminu.
Surado namuose magnetofoną, išsitraukė mėgstamą kasetę, įdėjo, įjungė: pasigirdo muziko garsai… Volfgango Amadėjaus Mocarto “Rekviem”… Intelektualus niekas – sociologine prasme.

O aukos, ir toliau lyg maži vaikai, susidomėjusios sekė ateivio veiksmus: ką gi jis padarys.
- Jei tik pajusit pavojų, išsyk bėkit- visi išgirdo tėvo įsakymą. Tik ar tai svarbu, jei pavojaus akimirką įsakymas nevykdomas, jei jis neteisingas.
Muzika užpildanti viską. Jausmas-noras - mirtį patirti. Išnykti išvis, neatsidurti niekur, tiesiog numirti, o po to sugrįžti.
Ateivis nuspaudė mygtuką atvirame lagamine ir skubiai iššlepsėjo iš namo. Vaiduokliai-aukos nepajuto nieko. Tik išnyko, pavirto neprotinga šviesa. Kas yra išnykimas? Virtimas kažkuo kitu, prarandant savo esmę.
Aparato veiklos ciklas užsibaigė. Kileris sugrįžo dairydamasis į šalis, žinodamas, kad bijoti lyg ir nėra ko, bet atsarga gėdos nedaro.
Jo giminėje nuolat kartotojo:
- Atsargųjį dievas myli ir saugo
Specialistas-egzorcistas susirinko žaisliukus ir paliko tuščią smėlio dėžę, nepamiršęs pasiimti užmokesčio už paslaugas iš dėkingų tautiečių, pakeliui išmesdamas sugadintą kompaktą (CD) į šiukšlių dėžę.

O kažkur danguj, o gal visai šalia didžioji piktadarė, kurią visi laikė auka, gyveno angelo gyvenimą. Ji apgavo didįjį teisingumo, karmos ratą ir tapo angeliuku, kuriame gyveno juodas kirminas:
- Noriu truputį daugiau, nei būti angelu- o aukščiau tiktai archangelas ir Dievas-absoliutas. Kelionę į archangelus atmetė iškart kaip tušią laiko gaišimą. – Išsyk į absoliutus
Norint pakeisti savo formą ir turinį, iš pradžių reikia sužinoti, kas gi tai yra? Kas yra dievas-absoliutas? Siela, kurio energijos šaltinis minimum visa žemė? Kas įvyks, jei nors trumpam išnyks Absoliutas?
Daugybė energijos atsipalaiduos Ją kažkas sugers… Kažkas sudegs, o kažkas tai taps galingas. Ateis chaosas…
- Taip Taip Ir kas toliau? – trumpam iškrito angeliukas iš samprotavimų grandinės…vėl sugrįžo, - man nuo to tik geriau, jei išgyvensiu turėsiu galimybę tapti absoliutu, bet aš nenoriu lygios kovos, aš noriu išsyk…
Kuo užsiima angelai? Tobulėja? O kam to reikia? Kaip?
Saugo vargšus žmonės ir daiktus nuo nelaimės… Prastai saugo… Taip tik mums vaidenasi.
Kaip tapti dievu? Į šį klausimą reikia atsakyti, norint juo tapti, nes kas jis toks lyg ir aišku.
Aš bloga, nes sugeriu energiją ir trokštu tapti dievu, bet prastas tas angelas, kuris netrokšta tapti dievu. Taip ir pasaulis gali sustabarėti. Nors gal ta dievų vardų kaita ir yra tikroji dievų kaita…O kaip gavo energiją didysis absoliutas, juk jis irgi svetimos tautos išgėrė. Įdomios peršasi išvados: būtent dievas ir yra blogis, o mes teesame jo veiklos šalutinis produktas. Tad mūsų blogis yra pateisinamas, nes mes patys iš blogio. Vaje, štai kur tikrosios pirmapradės nuodėmės šaknys. Vis tik po mirties tokia protinga tampi ir tokiom įdomiom temom mąstai. O kaip gi gėris? Jis atsiranda truputį vėliau, labai retai, kaip blogio perteklius. Kokybinis pakitimas O ar ne perdaug pastangų trokštant atsidurti mėšlo kalvos viršūnėje, o ne apačioje. Ne vis tik per daug mane moralūs klausimai kankina, tai gali pakenkti mano planams. Noriu ir tiek Ir nėra čia ko mąstyti kodėl gi?


Bet palikime abstrakcijas ir grįžkime į realų pasaulį, kur egzistuoja žmonės, į didžiausiąjį sielų inkubatorių, kur kuriamos naujos, remontuojamos senos.
Jauniausias egoistės sūnus nežuvo, kai sielų kileris atidirbinėjo duoną kasdieninę. Vaikiukas vėl pateko į amžiną ratą, iš kurio buvo iškritęs, o gal likimas netyčia buvo išmetęs lyg musę iš barsčių. Gal ir kiti šeimos nariai išliko, galutinai nesuiro, gal mes paprasčiausiai apie juos neturime informacijos. Gal yra ir dar kažkas už anos ribos, juk už mūsų tai anapus.
Taip ir norėtus būti gyvuliu, nieko nesuvokti ir neklausti savęs kvailai:
- Kodėl gyveni? Kur prasmė? Kodėl? - iki begalybės.
Jauniausiąjį likimas nežinia kodėl nubaudė. Jo bausmė buvo siekti ir nepasiekti. Jis tapo žmogumi-rutuliuku ant vaikiško žaidimo lentos: riedi kažkur, regis, viskas gerai, klojasi laimingai laimingai lyg greitkelio magistralė ir staiga… BAC Duobutė Šiaip ne taip išsiropšti ir vėl duobutė ir vėl viskas iš naujo. Gali net supykti: kiek gi gali nesisekti? Jei jis būtų kaučiuko gabaliukas: nesikankintų ir straksėtų lyg kamuoliukas, bet jis žmogiukas, kankinamas baisių minčių:
- Gal persipjauti venas? Šiaip sau… -bet lemiamu momentu pasirodo žvaigždė danguje, primenanti, kad jis ne vienas šiame pasaulyje, kad kažkas jį myli, kad kažkas jo laukia ir netgi priklauso…- Gal būt dėl to ir gyveni?
Belieka sukasti dantis ir straksėti toliau… nuo duobutės lig duobutės. Čia keliais žodžiais papasakota apie sveikatos stovį, meilę ir finansus.

Maža to, ponas Likimas, iš Karmos komisijos, prie nieko nesuvokiančio aukščiausiojo sutvėrėjo, nusprendė pasityčioti, o gal tik grubiai pajuokauti: atsiuntė dovanų tikrą meilę, kokią žmonės sugeba sukurti tik knygose ir lotynų serialuose… kad vėliau atimtų.
Bac Ir vėl duobė Mylimoji krūtų vėžiu susirgo.
Iškilo šlykšti dilema:
- Ropšiuos vienas ar kartu su ja? … Dviese- nusprendė. Pasmerktasis ir prakeiktasis seniai priprato viską spręsti pats. Tiesa, ši unikali savybė neįstengė užgožti kitų silpnybių, bet ne apie jas šneka.
Kol būna su ja, nemąsto visą save skiria tik jai, tik pasilikęs vienas naktį, arba belaukdamas autobuso, įstengia priimti apgalvotus sprendimus.
- Jos nepaliksiu, nors ir kas būtų, esmė ne kaulų krūvoje ar skylučių kokybėje, o sieloje… tokios vis vien daugiau niekad nesutiksiu. Be jos nebus prasmės, nebent dėl vaikų, o jeigu paaiškės, kad aš esu nevaisingas… Tada parodysiu šiam pasauliui- jis regėjo save sprogdinantį atominę bombą, prasidedančią atsakomąją branduolinę reakciją ir žemę, virstančią meteoritų srautu ir su išprotėjusio profesoriaus išraiška bei išvaizdą prieš mirtį klykiantį: -
- Aš tau parodžiau… atkeršijau
Jis nusišypsojo:
- Kliedesiai įkvėpti technologijos

Nežinia, ar pasaulis išsigando grasinimų, ar likimas, iš karmos komisijos, atidėjo savo rūstų pokštą, kad vėliau smogtų dar skaudžiau ir sukurtų naująjį eilinį pasaulio mesiją-gelbėtoją, kurio šansai išgyventi, nepakliūnant į psichiatrinę, viso labo peki procentai… Bet šis žmogėnų duetas išsikapstė iš eilinės gyvenimo duobės ir keliavo toliau bjauriais ir savitai gražiais gyvenimo toliais.


Angelui, kuris nori tapti dievu, kažkas planus sugriovė. Karmos komisijos loterijoje laimėjo: jį vėl nusprendė paversti žmogumi.
Tai buvo mūsų pažįstama aferistė.
- Po velnių Už ką? Niekas nieko nežinojo, niekas nieko negirdėjo Gal virš mūsų yra dar vienas priežiūros ir kontrolės mechanizmas, ne vien tik aklas ir kurčias žioplys, dėl energijos pertekliaus, paskendęs amžiname orgazme? Bet tada mane jau seniausiai būtų nubaudę? - svarstė ji, jau seniai tapusi galingesne už kitus angelas, bet dar reikėjo mažiausiai antra tiek, kiek ji jau turėjo, kad sukeltų maištą ir užimtų amžino orgazmo vietą arba bent jau sukurtų savo autonominę nepriklausomą visatą. 
- Ai, bala nematė Žemėje pačiulpsiu nors ir žemiausio lygio- pasvėrusi visus už ir prieš nusprendė. - nemaištauti gi man dabar, pavers pačia paprasčiausia nebūtimi, juk aš neturiu net Liuciferio galios dalelės, kad išsaugočiau savo būtį.

Transportavosi į mirtingųjų sąmoningų organinių junginių lygį ir išvydo pasaulį materialiomis akimis… Visai kiti pojūčiai paprasčiau nei jausti ir būti natūralia pasaulio dalimi. Gimė protinga mergaite, kuri nepamiršo savo didingos praeities, ir neklykė apie tai bukiems pašaliniams.
- Reikia energijos, gyvybės, - užmerkusi akis, ji regėdavo vis ta patį piešinukų filmuką, kur ji geria silpnesniųjų galią, kurios nyksta ir visai išnyksta, tapdamos jos dalimi. Ji sparčiai brendo siurbdama tėvų energiją ir versdama juos kentėti. Kiek vėliau atėjo “meilių” eilė, kurios taip naiviai jai nešė savo meilę… 

Kada žmogus pasijunta žmogumi? Kai suvokia, kad nuo nieko nebepriklauso ir iš pasitenkinimo ima griauti ir naikinti visa ką kiti sukūrė, patenkintai klykiant:
- Tai puiku, tai ir yra tikroji laisvė
Įvairių religijų atstovai gali paprieštarauti šviežiai iškeptam žmogui, teigdami, kad jis – neteisus.
- Ai, ką jūs suprantate, seni krienai Aš – vienintelis teisus- toks atsakymas užkemša gerkles visiems geradėjams. Štai šią akimirką turi įsikišti pasaulis, likimas ir nelaimės, kad asmuo pasijutęs antžmogiu, prisimintu šiame pasaulyje esąs ne vienas.
Aferistei, su naujuoju Anastasijos vardu, niekas nepriminė, jog ji – viso labo žmogus, gal atsižvelgė į jos praeities nuopelnus? … Jai visą laiką sekėsi, tėvai nesivaidijo, vienas kitą mylėjo, tėvukai sukaupė jai krūvelę pinigų ir aprūpino aukštos moralės kriterijais.
Kodėl kai kurie vaikai tampa niekšeliais? Juk ne visuose apsigyvena demonai, angelo pavidalu? Gal todėl, kad gėris jiems įkyri?
Priešingybė sielai – angeliškas kūnas, nužudantis bet kokią mintį apie nedorumą. Ji čiulpė aplinkinių energiją, kurios jai reikėjo, ir kraują, kurio jai visai nereikėjo. Ragavo visų aplinkinių ir visi su malonumu jai atsiduodavo. Juk taip malonu įsivaizduoti, kad esi mylinčio vampyro auka.
Pirmoji jos auka buvo suolo draugė, kuri nedrąsiai vieną naktį klasės žygyje jai pakluso, atrėmus visas vyriškos lyties bendražygių seksualines priekabes. Leido Anastasijos rankoms ir lūpoms užvaldyti kūną. Draugei tai be galo patiko, juolab, kad patyrė orgazmą.
- Aš tave myliu- sušnibždėjo ji, kai vampyrė apžergė ją ir palinko prie jos kaklo.
O kokia jos paskutinioji auka? Deja, nieks nežino.

Įdomus dalykas – dangaus teisingumas. Kodėl geri žmonės kenčia labiausiai ir žūsta anksčiausiai? Gal todėl, kad absoliutus blogis ir šio pasaulio sutvėrėjas yra vienas ir tas pats asmuo?
Prabėgo dešimt metų nuo krūtų vėžio krizės. Beje, įvardinsiu herojus, ką seniai reikėjo padaryti. Aferistės vaiko siela turi Aleksandro vardą, o jo didžioji meilė kukliai vadinosi Marija.
Ji jį paliko, išvadinusi šantažistu, reikalaujančiu sau viso dėmesio, kai be jo egzistuoja dar ir pasaulis.
- Aš ją prakeikiu, - sušnibždėjo Aleksandras, sėdėdamas Vingio parke ant suoliuko, akimis ieškodamas super tvirtos šakos. Ji ir vaikai buvo vienintelis inkaras, laikantis šiame pasaulyje, - o dabar ji paliko mane, pasigrobė vaikus, teismas atidavė juos jai… Įdomu, kas ją priglaus ar tik ne didysis jos “brolis”… Tada prieš dešimt metų, reikėjo jam snukį išdaužyti… Jai matote meilės per daug… Prakeikiu… Mano mirtis turėtų būti greita ir staigi. Virvė ne pats geriausias variantas, kalio cianidas geriau, nurijai ir per vėlu ką nors keisti, mirtis jau tavyje, o čia dar paskutiniu momentu galvą iš kilpos ištraukti suspėsiu.
Aleksandras pasikorė… Būtent to ir norėjo piktai geras Likimas iš Karmos komisijos.

Vieną naktį Jūsų nematomą ir negerbiamą šios istorijos pasakotoją, ištraukė miegantį iš lovos, miegantį su savo būsimąja žmona. Ji nieko nepajuto.
- Tai tau kas nors nepatinka? - išgirdau griausmą. Bandžiau akis praplėšti, bet jų nėra, bandau kažką matyti, bet nematau, tik jaučiu. Aplink tamsa, o aš – šviesa.
Vienas puskarininkis kažkada seniai sakė:
- Jausti galima tik lytinį organą užpakaliuke- literatūrinis kareiviško posakio variantas.
- Ar ne per daug sau leidi, galvijau neraliuotas su kiaulės priemaiša? Spręsti, kas tiesa, kas netiesa? - tylėjau ir baisu, ir nedrąsu, ir atsakyti nėra ką. - Ar nebijai, žioply, kad savo ateitį kuri? Juk tu aprašinėji savo nevykusį gyvenimą, tariamo talento dėka paversdamas jį nerealia pasaka.
Jis sakė tiesą? 
- Tu puikiai žinai ir kažkada jau rašei… Tiesos ir teisingumo nėra… Tai - išmonė Kokio velnio tada loji ant manęs ir Karmos komisijos?  Gal tau parodyti tavo niekam tikusią ateitį, kad ir ją aprašytum, apverktum? Žiūrėk ir verk visą likusį gyvenimą
Pajutau, ką turėjau matyti…Net keista mano ateitis buvo šviesi ir nuostabi. Vestuvės Prahoje, kaip mes ir svajojome. Vaikai, pinigai ir praktiškai negandų jokių
- Čia dabar Ką laimės kūdikis?  Juk iki šiol tebuvai nevykėlis… Ar jau atkentėjai už visas savo praeities nuodėmes?
Iš kur mano žinoti, jei jis nežino.

Pabudau ryte, jau ne šviesa, tik kūnas ir mylima moteris šalia.
O juk aš likau aršus anti feministas, tik ją ir temyliu.
Sapnas, kurį prisimenu, - mano vaizduotės vaisius, realybės atspindys.
- Tu manai, kad tau viskas bus gerai? - iš sapno veržiasi pažįstamas griausmas.
Na, ir kas… Dabar aš laimingas ir būsiu laimingas, jei aš ir ji, didžioji meilė to norės, o jei nenorės, vadinasi, taip lemta.
- Tu mani…? - griausmo aidas.
- Keliauk kuo toliau- pasiunčiu jį. Čia literatūrinis palinkėjimas šiam įkyruoliui, kuriam esu tik žaisliukas.
- O teisingumas? - klausimas iškyla man ir jums. - O kas iš to? Mes galime rėkti, galime šnekėtis apie tai ir tai analizuoti, bet jis – aukščiau už mus ir jo dėsnių niekas nesuvoks, net pats teisingumas.
Mano didžioji meilė praveria akis. Šypsena naivi, nuoširdi ir patenkinta:
- Labas rytas, mielasis
Gražu, nuostabu… ir nesišausiu.

Post scriptum

O kas ištiko istorijos herojus? Juk nesvarbu ar jie – realūs, ar mano kliedesys.
Kadangi pabaiga yra kažkieno pradžia, tai spėju, kad nužudytosios sielos atgimė kažkur, kur mūsų sąmonė ir fantazija nesiekia. O šaunioji aferistė? Ji nugyveno erotomanui ir niekšui nuostabų gyvenimą. Jei šie laikai būtų senovės Egipto, Anastasija būtų Kleopatra, tik žymiai gražesnė. Atėjo laikas, ji numirė, kaip ir visi normalūs žmonės, jos siela ir vėl tapo šviesa, tik va karmos antrame rate išvengti nepavyko ir teko apsistoti skaistykloje.
Netyčia, suvokiau pragaro paskirtį: tai kalėjimas sieloms, kurios – pavojingos kitiems. Įdomu, kuo buvo Anastasija iki tapo karmine aferiste? Pažvelgiau per laiką ir pašiurpau… Angelas artimas sutvėrėjui, bet ne Liuciferis. Prieš du tūkstančius metų angelas, o po to demonas, gal gerio ir blogio ženklai laiks nuo laiko susikeičia vietomis. Ir vėl ta pati giesmė:
- Niekas nieko nežino, o taip norėtus
O Aleksandras? Kaip savižudį, nutrenkė į pragaro gelmes, o po to daug materialių gyvenimų bus luošiu…
Atrodo viskas. Istorija baigta ir kažkieno pradžia.
- O viešpatie, koks aš protingas, net pačiam sunku- sušunku.
- Neįsivaizdink- kaprizingas griausmas iš debesų ir sąmonės gelmių.