Ir viskas, ką lig šiol praėjome kartu ar atskirai,
keista žiema, šešėliai naktį ties bažnyčia sugriauta,
nuo aritmetinių gudrybių lig drebulio jaunuolio pirštuos,
rašančiuos „sudie“ aistringai pirmajai, kai krito žemėn aitvarai.
Nuo to šešėlinio pilkumo, kai tyloje girgždėjo stogas,
žiūrovų eilėse viena tuščia vieta,
Lig purpurinio vakaro dangaus, kai šiltas vėjas vėl pakvipo norais.
ir baltos paukščių plunksnos ties padange virto
švelniai rožine spalva,
tokia pačia, kaip sienos išdažytos, buvo ir išpieštos lubos
moters, kurios švelniam balse skambėjo prakeiksmai,
bet tyliai tyliai
vis sugrįždavau į ten, kur kambarį palikdavau kaip tikras vyras,
Guldydamas ant stalo ne gėles iš sodo,
o skaudžią pamoką iš realybės, penketui išmoktą,
dar prieš dieną paruoštą šimtinę.
Nuo labirintų tarp bohemiškų naktų
ir smūgių ringo vidury,
Kartu su dienomis, kai laikrodžio rodyklės sukosi greičiau
nei pirštais sukdavom ratus ties panorama,
tikėdami princesėm, princais, besimylinčiais pasaulio pakrašty.
Lig juoku nusėtų krantų, kuriais bėgiodavom ties laiko mariom,
pamiršę sukalbėti poterius prieš miegą,
na ir kas –
Kaskart kai belsdavom į naktį,
Durys būdavo plačiai atidarytos.