„Pasaka apie mergaite vandenyje“

Ūkas virš vandens nuplovė basas fėjos kojas,

Debesys ugnies liežuviais laižė saldų horizontą,

Ir nubėgęs vėjas slėpė veidą savo palei krantą,

Laukė kol suklups ji ir pavers į ledą šaltą…

Fėja brido per žoles, akmenim kojas vagojo,

Šiaudo griebdamasi klupo ir vėl stojo,

Ji brido iš šalto audros potvynio,

Iš tavo širdies atoslūgio,

Kuris užliejo jos krantus,

Ir sunaikino baltą dienos šviesą,

Debesys aptemdė fėjos saulę,

Jos kasas suvijo, pakabinęs…

Ant mėnulio rago,

Smėlis tavo saujoj,

Debesim fėjos širdį apsnigo..

Jos nebylus balsas šaukė,

Kad per šaltas tavo pykčio vėjas,

Ledo kirčiai kaukė,

Daužė silpnas vilties gijas,

Fėjos sūrios ašaros tavo betoninius krantus skalauja,

Bet tik tu vienas žinai, kad jos širdis nemeluoja,,

Jai nebereikia tavo melo ir netikros saulės,

Nebereikia tavo kvapo ir vaikiškos apgaulės,

Tavo šalto, nebylaus buvimo…

Lyg šaltą rudenį lapuose, pilkos spalvos gimimo.