Užmarštis

Turėjo, ta, močiutė ligą,
bet buvo - jos pilni namai, kiemai...
Ir tu sodely pasilikus,
jos nenuskintus obuolius raškai.

O iš rudeninių sodų,
tiesos ir meilės giesmės sklinda.
Peršoku griovį, lyg didžiulį randą -
spanguoles užšalusias randu,
lyg kūdikis, puria žeme brendu...

Giminės, kaimynai renkasi.
Kelia sunkų karstą ant pečių.
Duris uždarinėja, nors nėra rankenų,
ir karstas išlinguoja vieškeliu plačiu...

Užspaustos akys, nebereikalingas pasas.
Javų aruodai sklidini...
Žmonių lyg paukščių prisirinkęs pastatas -
liūdesys - užuojautose, širdyse...
Šarmoja, sudužęs laimės klanas, grindiny
ir žingsnių, tolstančių nebegirdi,
tik kažkas spengia ausyse.