Vakaris ir rūsyje muzikuojanti porelė

Saulei leidžiantis Vakaris mėgsta pasivaikščioti. Eina bet kur, svarbiausia, kad kaskart pamatytų ką nors naujo. Tai gali būti dar nežinoma siaura gatvelė, o joje – dar viena staigmena – kavinė ar baras. Durys prasiverdamos sucypia, tenka leistis šiukšlėmis nusėtais laiptais žemyn, į rūsį. Būtų puiku, jeigu viduje skambėtų gyva muzika, nesvarbu, kad dainininkės balsas šiek tiek užkimęs ir džeržgia, nesvarbu, kad gitaristo pirštai retkarčiais kliudo ne tą stygą, bet pažiūrėkite, pažiūrėkite, kaip jie žiūri vienas kitam į akis, kaip klausosi vienas kito, jie viską girdi. Be žodžių, kiekvienas išgirdo ne tai, kas nuskambėjo ore, ne tai, ką išgirdo Vakaris, o tai, kas buvo partnerio viduje. Vakaris užsirašo į bloknotą: „Lengva griauti, pabaksnoti į klaidą, pasijuokti iš nelaimės; sunku kurti tai, kas patvaru ir gražu, nuostabu, kai sugebame pamatyti kito žmogaus svajonę“.

Vakariui dažnai atrodo, kad jis yra stebėtojas, pašalietis, kuris žiūri į kažką, kas vyksta tiesiai priešais, tačiau jo paties tarsi čia nėra. Taip gana lengva pasijusti gamtoje, kur aplink vien aukšti medžiai, tanki žolė, susiraizgę krūmokšniai, tačiau sunkiau, kai į tave patį nukrypsta kieno nors žvilgsnis, tai gali būti tiek baikšti stirnaitė, tiek jauna, kiek nedrąsiai besišypsanti padavėja.
- Štai jūsų arbata. Gal jau išsirinkote dar ką nors?
- Dėkui. Daugiau nieko.
Sunkiau todėl, kad mus neramina mintis, jog galbūt ji ko nors tikisi, gal mes turėtume elgtis kitaip, atrodyti malonesni. Ar Vakariui reikėjo užsisakyti blynelių ar keptos duonos?.. Ne, ji jau nuėjo. „Gal vis tik reikės palikti jai arbatpinigių“ - pagalvoja. Tiek to, dabar jis vėl gali grožėtis muzikoje skendinčia porele. Ech, nebegali, jie jau nulipę nuo scenos, sėdi prie tokio pat stalelio ir kalbasi. Vaikinas žvilgčioja į laikrodį, o mergina dažnai susimąsčiusi nukreipia akis į šoną. Vakaris skubėdamas ima tušinuką ir rašo: „Kuriame nuolat, tai nepaliaujamas darbas. Gyvenime nedera sustoti, pailsėsim anapus. Ypač sudėtingi santykiai tarp žmonių... Tačiau... (susimąsto) tačiau kartais norisi tiesiog paspoksoti pro langą“.

Vakaris beveik vienu mauku išgeria visą arbatą (na taip, puodelis galėtų būti ir didesnis), numeta monetas ant staliuko ir vėl išeina į gatvę.