Nakties metai

Kaip paprastai, tyliai ir su deramu rimtumu praveriu duris. Sakau – paprastai, nes kartais būna, o gal ir ne taip retai, kad įniršus atlekiu visu greičiu, tačiau šį kart ne toks jausmas, ne ta atmosfera. Žengiu į palatą, o juodas kauburiukas ant lovos, supratęs, kad čia aš, susigūžia ir tarta dantimis. Jam baisu tikriausiai dar ir todėl, kad už lango siūbuojantis belapis medis savo žmogaus pavidalo šešėliu braižo šaltas marmurines grindis.  Tik baisu, bet ne skauda. Visus pastaruosius metus tos grindys ir likusi palata buvusios tos būtybės dalimis – išoriniai organais, dabar tėra nuskausminta pasyvi terpė, apie kurią galima mąstyti kaip apie daiktą, gal būtent todėl ir kelia siaubą.
  Mano darbas, visada perpildytas tokiomis haliucinacinacinėmis keistenybėmis, pačiai kelia dvilypius jausmu: paimti realybę, išplėšti „aš“, anuliuoti žmogiškumą – štai taip abstrakčiai mąstau apie mirties nešimą, savo užduotį ir, vis tik, tai prakeiksmas. Prakeiksmas ta švelniąja prasme - grandine rištas, juoduma teptas dalgis, skirtas šiam darbui, yra ne ką sunkesnis už violončelininko stryką, o juo labiau už kelių darbininko pneumatinį kūjį. Visai nesunku įsivaizduoti, jog kitą dieną galiu sau kažkur šlaistytis, siurbti linksmybę, pokštauti ar net šokinėti su vaikais, tad manyje ir telkiasi savotiška įtampa tarp gyvenimiškų kraštutinumų.
  Vis dėlto daug geriau patį paradoksą įkūnija šis žmogus, galėjęs kalnus versti, džiną su toniku siurbti ar basomis po rasą braidyti, tačiau palikęs visa tai anapus to, ką savyje matė, ir dar toliau nuo to, ką aš čia veikiu. Tiek nukeliauta, nes buvo žengtas žingsnis, o po to dar daugiau, milijonai, kuriuos aš sau linkus sugrupuoti į dienas, konkrečiau, į tris šimtus šešiasdešimt penkias paras specifinio galvojimo. Užteko vieno slidaus ištįsusio lašo, taip sau vaizduojuosi mintį, kuri pradėjo kapsėjimą, o paskui ir nuolatinę srovę išrausta pasaulio vaizdo vaga. Štai taip metaforiškai einu prie nakties, kai tas dabar jau menkas kaulų kupstelis, besislepiantis po storu patalų sluoksniu, pasikvietė mane ir liepė po metų ateiti su darbo įrankiu. Po tos dienos, užsukdavau kas vakarą, vėliau bandžiau atkalbėti – nesileido.
  Tikriausiai jau manotės nuspėję šio šokio žingsnelius ir galimus pasisukimus, tačiau nebūčiau aš vedančioji, jei pati besuprasdama šį pašėlimą nebūčiau suklupus. Mat gerai atsimenu, kad tą pirmąją naktį, kai jis tyliai ir racionaliai suplanavo mudviejų aferą, manyje užgimė pašaipi nuostata, kad dar kelis kart užėjus ir pabraukius grindis savo juodu rūbu, greitai būsiu išprašyta. Dėl to nebūčiau pasijutusi nė kiek atstumta, žinau ribas, kurių negalima peržengti lankantis svečiuose. Tačiau jo dienos trumpėjo kol neliko ne liko pačios dienos, kol užsidarinėjo vienos durys paskui kitas, o aš vis eidavau pas jį ir, atrodytų, pradžioje dalykiški, mūsų santykiai tapo be galo intymūs.
  Šis vienas skirtumas, kurio tokiame laipsniškame mūsų bendravime nesugebėjau įžvelgti – tai užsidarymas vienoje palatoje, kurį interpretuočiau, kaip jaukios atmosferos sukūrimą. Jauki atmosfera su manim! Buvau taip jos išsiilgus, kad puoliau stačia galva ir kai atsipeikėjau, o tai atsitiko tik rudeniop, aš vos ne išėjau iš proto. Taigi isteriškai prašiau jį eiti iš tos palatos, stūmiau jį dalgio kotu, net prašnekėt bandžiau. Nieko. Atsimenu, po eilinio mano išgąsčio priepuolio, jis kartą man nusišypsojo, tvojo antausį ir tarė – „ vis pamiršti“. Kaip niekur nieko, supurtė ir išblaivė.  Lyg būtų planavęs tik dabar išblaivyti, nors nebuvau jo kekšė, tąnakt jaučiaus išnaudota.
  Ironiška, kaip jis man tada, taip aš kartu su rytiniu šaltu ir sausu vėju jam dabar. Pro truputį pravertą langą skverbiasi mano bendražygė baimė, laužydama kaulus stinguliu. Vis dėlto jis atsisuka ir pakelia antklodę, lyg nežinotų, kad šiandien jo nebešildysiu, kad teks kalenti dantimis. Trumpu mostu pakviečiu jį atsisėsti, žinau, jog nebepajėgs vaikščioti ir visai nesiruošiu kankinti. Jo šypsnis, perkrautas skausmu, ant pilko veido atrodo kaip laivas be burių. Negaliu nesistebėti – jis išlaikė ryžtą, nepasuko atgal, atidavė jėgas ir nė kiek nepasidavė, nesusitaikė. Lyg pirmą dieną jo veide matau dviprasmį žybsėjimą, tą kovą, kurios neišstūmė visi metai.
  Palengva žengiu link jo, leisdama girdėti kaip lauke užspringsta vėjas, klinikos apačioje pradeda trupėti grindys. Galiausiai aš priklaupiu ant vieno kelio, o vienintelę švieselę - savo pilką geležtę, iškišu jam tarp kojų, prieš pat veidą. Jame verda įtampa, o manyje  išplinta begalinė ramybė – pagaliau, po tiek laiko atliksiu savo darbą, darbą, kurio jis neleido atlikti taip ilgai. Deja, net ir šią paskutinę naktį, negaliu stebėt jo be užuojautos, to krislelio vilties, kad jis nepakels rankos, kad nereikės truktelt koto į save ir sušlamėt betarpe juoduma. Štai taip beprotiškai – mirtis su gyvenimu ir žmogus su ta šypsena. Metai baigėsi.