Nerimo apimtos mintys

Užverskim rugsėjo puslapį,
kol krinta šnarėdami lapai,
kol kvepia kiškiai kopūstais
ir olos lapėmis.

Žiemos neprisiminkime,
kol šviečia voratinklio tinklas,
kol per samaną minkštą
vaikšto boružės aptingusios.

Rudeninis ilgesys suledėjo manyje,
saulė liepsnoja, nesuliepsnoja -
gamta atvėsus, lengviau atsikvėpus,
už viską atleidžia.
Saulė suspurda, nusileidžia...
Kol po miškus šlaistos šiaurys -
mano, rudeninės mintys - spurda,
lyg skruzdėlės ant sienojų.