1dalis

2009 11 17                    1dalis

Jie išeina iš kalno,
Plėšrūs paukščiai
Nerimastingai supa
Aplink juos ratus.
Jūros purslai plauna
Basas pėdas...
Kai stabteldavo
Virsdavo, tik trupiniu,
Tik nepastebima gėle
Kalno keteroje.
Čia debesys taip žemai,
Taip žemai, kaip sugeba
Tūnoti grynuolis pačioje
Neprieinamiausioje saujoje.
Vieno lūpose pypkė
Stumia ratilus it po katastrofos
Miestas išmeta iš savęs
Užsilikusias dulkes.
Lėtai žengiama, per padus plėšančius
Akmenis... šalia it migla
Slenka mergina išbalusiu veidu,                           
Jei pažiūrėtum akimirką,                                       
Kitą... suvoktum, jog ji gaivesnė                           
Už šaltinio rasą, net neprisilietęs,                         
Net neparagavęs.                                                   
Prisiartinęs žmogus moterį paliko                         
Užnugarį per keletą žingsnių,                             
Taip saugiau... nieko nesako                                 
Žiūri į akis palengva atgniauždamas                     
Ašarą. Mat pirmas sniegas                                   
Buvo įstrigęs delne.                                               
Pirmoji atminties druska                                       
Pažadino manyje besiblaškantį
Aidą. Mes prisėdome ant samanų.
Tas veidas – tik akimirkos žaismas,
Nes jį mačiau vos akimirką, jei būčiau
Žvelgęs ilgiau, tiesiog nebūčiau prisiminęs,
O dabar paliko iki gyvenimo galo.
Moteris atsisuko akimirkai
Pažvelgė neišgyvenamomis akimis
Tiesiai už manęs... pasekiau žvilgsniu.
Ten rinkosi kiti. Panašūs į kalnus
Žmonės. Ne dydžiu, bet, kažkuo ką
Galima nuslėpti nuo viso pasaulio
Pasidėjus po pagalve kvepiančia
Jaunu lietumi.


            Juos
      išvarydami
      pasmerkėme
      stebėti,
      tą taip
      skaudžiai
        lašantį,
      neikada
      nesibaigiantį,
            horizontą...