Atminties sonetas

Granito akmenys ir datos akmeny.
Vardai ir atvaizdai, laike sustoję.
Nebyliai mano lūpos pakartoja:
O kur dabar tu, mano drauge, gyveni?

Per gelsvą smiltį šviečia švelniai
Man motinos akių šviesa.
Ir krinta ankstų rytą lyg rasa
Karštoji ašara į mano delną.

Kalbuosi vėlei, mintį atgaivinęs,
Su tais, kurie išėjo Amžinybėn,
Žvaigždelės, vakaro danguj sužibę,
Galbūt tą kalbą ir težino.

Taip norisi kalbėt ilgai ilgai -
Pro smiltį šnekina seni draugai.