Kai bus tamsu

Ar galiu dabar sugrįžt į tuos laikus?
Tik mintimis.
Lyg vakar atmenu,
Kai paėmei tu mano ranką ir ištarei
Žodžius, kuriuos sakydamas,
Atrodė,
Tu dedi gyvenimui palankų tašką.
Nulėk tu mintimis
Į mašiną, kur kiekvieną vakarą sėdėdamas
Žvelgei su nerimu ir prašymu-
Nepalik! Nepalik! Niekada,
Nes tu padovanojai prasmę pasakai.
Prasmė tebuvo tik tada,
Kai džiaugsmo užgesinti
Niekas neišdrįso.
O tu?
Ar galėjau pagalvoti, kad tai dabar
Darysi būtent tu....
Dabar jau žiūrintis su
Gailesčiu ir atgaila.
Kankini mane,
Nes nedegini aistra,
Kuria deginai mane.
Atsimink,
Kai praito spalio naktį
Atėmei sparnus,
Kurie padėjo man tik kristi.
Ačiū tau už tai.
Kaip sunku suvokti,
O žodžiais pasakyti,
Dar sunkiau.
Nulėk prie jūros,
Tą vasarą, kai nešei mane
Ant rankų ir šaukei-
Myliu tave! Myliu tave! Nedink tu niekada,
Tačiau tik aš galėjau išgirsti ką sakai.
Atmink tuos vakarus,
Kai drąsiai liesdavai mane,
Kai sąvokokos su neigiama prasme
Tebuvo atrama.
Padėk suprasti.
Kas nutiko? kas yra, kad vis sakai-
Taip reikia.
Kodėl taip reikia?
Nebetikiu tavo žodžiu.
Sunku.
Nepakeliu akių,
Nebematau gyvenimo prasmių,
Kurias nuolat dovanojai tu.
Dabar tik noriu aš
Pusiausvyroj suklysti.
Tada galečiau vėl įlįsti
Į tavo širdį.
Tik pavidalu kitu,
Be silueto ir tik tada
Kai bus tamsu.