Pažadas su kievienu atokvėpiu

Kai raičiausi ant žemės iš skausmo, siela man pakuždėjo, kad pats nelaimingiausias tas, kuris nepažįsta kančios. Tada, pulsuojantis kraujas į širdį nunešė žinią, kad skausmas augina sparnus. Bet juk nėra žemėje nei vieno, kuris nepažįsta kančios. Bepročiai? Galbūt būtent skausmas juos tokiais pavertė. Iliuzionistai... Bet vėlgi... Iliuzionistai ne tik tapo tokiais dėl skausmo, bet dar jie moką paišyt kančią. O juk iš tuštumos kuria tik Dievas.
Bet kokiu atveju mutavimas į beprotį ar iliuzionistą vienareikšmiškai reiškia pasidavimą.
Po to, kai tai supratau, pakilęs nuo žemės pradėjau mokintis laisvės. Mokiausi belaikėj erdvėje. Paskutinė mano pamoka buvo tokia – laisvės niekada neišmoksi. Tada supratau, kad kelias į laisvę pati tolimiausia distansija, kokią tik gali nueiti žmogus per savo gyvenimą. Tai kelias į savo širdį. Nėra skaičiaus, kiek kartų prieš pat užkopiant į kalną, reikia tėkštis veidu į asfaltą. Vieniem pasitaiko kartą, kitiem neužtenka gyvenimo. Manau daugiausia tėkštis reikia tiem, kurie atsisako mirti sau, tiem, kurie atsisako tvarstyti savo aklumą. Juk sunku eit toliau, kai labiausiai myli tai, kas jau senų senovėje, vakar, prarasta. Išmok vaikščioti arba kvėpuok stadijoj, kai skęsti skausme sustojus laikui.
Norėčiau būti išmintingu, bet dar negaliu, nes kartais atsisakyčiau suvokimo, kad nustotų skaudėt. Suprantu dykumos laiškus, kai ji maldauja lietaus.

*Ketvirtą ryto, katedros kiemely, nešvarus, purvinas, apgailėtinas meldžiuos Jam. O Jis visiškai neformalus, kaip būnam mes. Jis nesibjauri susitepti rankų, mus palietęs, tik mes bėgam nuo susitepusių. Jo teisėjo mantijos kišėnėse rasi tik meilę, ne taip kaip mūsiškėse. O kuris iš mūsų, visiškai be licencijos teisti, nesam apsivilkę teisėjų mantijom ir paskelbę teisingą nuosprendį? Dar vienas atsakymas man – kaip tikiesi būt nenuteistas gyvenimo, jei pats teisėjauji viršvalandžiais.
- Tai kiek man dar reikės kristi, Jėzau?
- Tol, kol kvėpuosi.
- Ha... – Sulemenu.
- Tiek pat ilgai turėsi ir antrų šansų. Kiekvienas mano atokvėpis – tai pažadas tau.
Minu namo. Kiek lengviau. O ryt viskas iš naujo. Kol nesurasiu vartų į savo širdies paslėptą skaityklą. Esu įsitikinęs, kad skaitykloj rasiu neaprėpiamą skaičių knygų, kurias, suprantama, teks perskaityt skrupulingai, kad rast tą vienintelį atsakymą. Gal tai bus viena pastraipa, gal sakinys, gal žodis. Vienas iš begalybės. VIENAS IŠ BEGALYBĖS. „Ar tu beprotis? „ - paklaustų Kieša.
Atsikandu „Kit Kat\'o“, užsigeriu kapučinu, įtraukiu dūmą ir garsiai paskelbiu verdiktą.
- Įmanoma.