Durweight (I): Raktai

Pabėgimas

Maišai tvarkingai sukrauti ant mano kelių. Rankos prilaikančios sukrautus produktus. Tvarkingai sušukuoti plaukai. Batai švarūs, net ir po lėkimo balomis. Jaunystė, kuri buvo manyje, virto surūdijusia senatve. Buvau senis įsikūręs jaunuolio kūne.

Išlipau iš autobuso. Nužingsniavau gatve iki savo nuomojamo buto. Gyvenau ten jau keturias savaites kartu su Silvija. Draugavome tris metus ir pagaliau kartu apsigyvenome.

Raktas pasisuko. Spyna trakštelėjo, vieną kartą. Dar sukau raktą. Spyna trakštelėjo, antrą kartą. Sukau raktą dar kartą. Raktas trakštelėjo vieną kartą. Ir tuomet nulūžusi dalis paskendo mano rankose. Nejusdamas atitraukiau jį nuo durų, svėriau jį delne.

Ir tuomet nulipau laiptais. Tai buvo mano senas pažadas, kurį tik dabar galėjau įgyvendinti. Tai buvo ženklas kurio laukiau jau daugiau, nei keturi metai. Paleisti maišeliai ritosi laiptų paviršiumi. Atsimušdami į laiptus obuoliai linksmai šokinėjo. Apelsinai pritardami garmėjo kartu.

O mano kojos apmautos lakuotais batais atitarė jų linksmam šokiui. Žengiau laiptų pakopomis, palengva su pasimėgavimu.

Nulūžusią rakto dalį įsimečiau į kišenę. Jis įsmego jos gelmėse. Durys į mano senąjį pasaulį buvo užrakintos, ir aš nebegalėjau grįšti. Netiesa. Galėjau. Tačiau nebenorėjau. Mano vaiduokliškas egzistavimas baigėsi ir aš vėl atgimiau, kaip žmogus.

Tačiau žmonija mane pavadintų ką tik užgimusiu vaiduokliu. Jaunu, žengenčiu tik pirmus žingsnius. Aš išėjau tam kad rasčiau duris į Durweight. Norint ten patekti reikia sumokėti kainą. Mano kaina buvo senasis gyvenimas, mano praeitis.

Nuo tos dienos, kai išgirdau šį vardą žinojau, kad ten turiu atsidurti. Tarsi negirdimas balsas kvietė mane. Žinojimas, kuris buvo gilesnis už pačią logiką, man sakė, kad ten kur niekad iki šiol nebuvau ir yra mano namai.

Išėjęs į gatvę. Atsikvėpiau lengviau. Durys, kuriose vis dar riogsojo dalis rakto mane kvietė. Tačiau, kitas balsas buvo dar galingesnis.

Perėjęs gatvę nuėjau į rūbų parduotuvę. Išsirinkau patogesnius drabužius. Sumokėjęs kortele ir atsikratęs savo senųjų rūbų dar lengviau atsipūčiau.

Nuėjęs prie bankomato išsitraukiau iš savo banko kortelių visus pinigus, kiek buvo įmanoma. Susidėjęs naujus banknotus į savo piniginę, perlaužiau korteles ir praeidamas išmečiau į šiukšlių dėžę.

Sustojęs prie gatvės ištiesiau nykštį. Signalizavau visiems, kad aš čia ir kad noriu keliauti, kad esu pasiruošęs.

Neprabėgus nei kelioms minutėms prie manęs sustojo mašina. Atsivėrė langelis, ir išlindo galva. Vaikinukas žvelgė į mane: “Tai kur link? ”

Nusijuokiau širdyje, mano kelionė prasideda nuo čia ir tęsiasi iki begalybės. Iki pasaulio krašto, o tada dar toliau. Kaip visi keliai veda į Romą, taip ir visi keliai veda į Durweight. Tačiau norint ten atsidurti turi pakankamai ilgai keliauti, ir pakankamai norėti ten atsidurti.
“Kur važiuosi, ten man tiks. Matot bėgu iš namų” ir nusijuokiau. Jaunuolis nusišypsojo. Nesuprasdamas mano juoko, tačiau nujausdamas, kad mano pasiryžimas tvirtas pasiūlė sėstis ir važiuoti su juo dar kelis šimtus kilometrų.