trupa kosuliu dangūs virš luoto
virš žibinto į šviesą sugulę
dievo pirštuos iš minkštimo duonos
vėjy rąžosi lipdoma burė
Ir po vieną vis sėlina bangos
dieve įputi vėją - rasoja
čia šešėlį meti - dreba rankos
atsikosti ir viskas sustoja
švelniai liejas pro kraštą pro kraštą
seno dubenio kojas įmerkus
panardinus Šiaurinę į vašką
žilą knatą iš sruogos suverpus
aplink supasi mėlynas stiklas
susipjaustei nors beldeis atsargiai
paklausyk - gal šįkart atsakys kas
-- bet vargiai.