Traktatas apie žaidimus plunksna

Skiriama rašto genijams.

Vieną kartą per kažkokį laikotarpį (kas yra akivaizdu), galima stebėti kosminį reiškinį, susijusį su tam tikrais energijos srautais, kuriuos sukelia tam tikras smegenų aktyvumas. Specifinis fenomenas nėra retas bendru atveju. Smegenų yra daug. Laikotarpis gali būti kiek norima mažas ir tai neapibrėžia įvykio dažnio. Nusprendėme, kad fenomeno_daznis (laikotarpio_ilgis, smegenu_skaicius) yra lygus bet kokiam skaičiui. Tas skaičius turi turi vieną charakteringą savybę - jis nėra mažas. Apie ką mes čia? Kalbama apie reiškinį, kurį laisva forma ir gan arbitraliai vadiname laime (laime (tenkinimo_koeficientas)). Svarbu atkreipti dėmesį į iškart kylantį rezonansą, kurį sukelia termino pavartojimas. Tai yra triukšmas, kurį turime atpažinti ir neįskaičiuoti į sistemą. Mūsų žvilgsniui laimė - tik vienareikšmiškai nusakantis tam tikrą smegenų būseną fenomenas. Kitaip sakant, kai sakome, kad subjektas yra laimės būsenoje, turime čia pat apibrėžti sąlygas, kurioms galioja šis įvardinimas. Netinka sakyti, jis laimingas. Tai jau nebegalioja sakymo metu. Daugiausia, ką galima pasakyti, tai jis buvo laimingas. Kažkuriuo momentu, žvelgiant retrospektyviai įmanoma įvardinti šią būseną. Šioje vietoje būtinas tikslumas. Šitai nereiškia, kad subjektas negali būti laimės būsenoje esamu laiku (epsilon dydžio laiko intervale). Visa ką tai pasako, yra tik tai, jog beprasmis bandymas apskritai konstatuoti subjekto būseną dabar. Šis teiginys galioja visiems „panašiems“ atvejams.

Vis dėlto, didžiausias atradimas, kurį čia užfiksuojame yra toks: įmanoma pačiam subjektui sau konstatuoti būseną ne minimaliam intervalui. Tai nėra trivialus teiginys. Spekuliatyvus teiginys sau pačiam „Aš šiandien/šią savaitę/šiais metais/visą savo gyvenimą esu laimingas“ nėra joks konstatavimas, o tik bandymas vesti aritmetinį vidurkį iš įvairių būsenų, kurių pats neįstengia net apibrėžti. Net jei būsenų dedamosios būtų tiksliai nustatytos, būsena laikotarpiui nėra vidurkis kitų būsenų. Jos visiškai nepriklausomos. Taip pat racionalu būtų teigti, kad, jei subjektas A yra pykčio, nukreipto į subjektą B, būsenoje (akivaizdumo dėlei pasiduokime spekuliatyvių apibrėžimų naudojimo  pagundai), o subjektas B yra simpatijos (laikykime, kad simpatija yra tai kas tiksliai priešinga pykčiui), nukreiptos į subjektą A tokiu pat kiekiu, būsenoje, tai tokią terpė yra neutrali.

Taigi, kokiu būdu įmanoma, kad subjektas sau konstatuoja būseną neminimaliam, apčiuopiamam intervalui? Aplinka yra tai, ko trūko sistemoje iki šiol. Laimės būsena turi aiškių  kanibalinių polinkių. Ji sunaikina save ir mėgaujasi tuo, tokiu būdu, kad jei subjektas konstituoja laimę kaip naują būseną tam laikotarpiui, laimės būsena nesiduoda suvaldoma. Ji pavergia subjektą viltimi, kad būsena tęsis. Subjektas aktyviai ar pasyviai veikia, saugodamas laimę nuo išorinės destrukcijos. Bet tai yra viskas, ką jis padaro. Laimės būsena pirmiausia nėra pozityviai priklausoma nuo aplinkos įtakos. Ji veikia savo mechanizmu. Kartą įsteigta, laimė tampa įtari. Bandydama išaiškinti paslėptą sąmokslą, skirtą sukurti iliuziją apie realybės atspindį subjekto viduje, ji palaipsniui kelia kartelę tam nepatikimam atspindžiui, kuris ir suponuoja laimės egzistavimą nuo pat pradžių. Taip laimė tikrina, ar iš tikrųjų atspindys yra tikras, o ne patologiškų paskatų iškreiptai sukonstruotas subjekto pasąmonės. Tačiau būdama alergiška ir net isteriškai bijanti patologiškumo, ji pati yra patologiška. Ji kelia patikros kartelę tol, kol atspindys nebegali verifikuotis. Laimė „supratusi“ klastą tuoj pat save atšaukia. Paskutinis šauksmas, kurį ji sušunka save sunaikindama yra kartėlio persunktas pareiškimas apie savo teisumą nuo pat pradžių. Ji pateisina savo alkį ir taip perduoda kanibalizmo tradiciją kitam atvejui.

Laimė įgali savo veiksmus racionalizuoti, nes ji nežino savęs pačios apibrėžimo. Perduodamas laimės konstruktoriui apibrėžimą, kas ji dabar yra, subjektas užkerta kelią laimei apsimesti, jog nepastebi savo veiksmų patologiškumo. Realybės atspindžio verifikavimas iš begalinės iteracijos procedūros tampa validžiu metodu su aiškiais parametrais, nusakančiais, ką įsteigtoji laimė žymi. Tokiomis sąlygomis laimė nėra racionalizuojama, tačiau apribojama erdvė jai veikti. Tai nėra laimės būsenos išlaikymo sprendimas. Būdama isteriška, laimė sukasi savo atspindžio tikrinimo rate su pagreičiu. Ji vis dažniau grįžta prie to paties kriterijaus, kuriuo tikrinamas laimės būsenos pagrįstumas. Ji pasiekia greitį, kuris galų gale paveikia ribas į kuriuos laimės prokuroriškas procesas atsimuša. Kai sukeliamas aliarmas, laimė sunaikinama, bet šįkart iš išorės. Po destrukcijos, laimė apkaltinima kaip priežastis ir taip jos kontrolė sustiprinama, bet niekada iki pakankamo autoritarinio rėžimo. Būtent sukeltas įtarumas laimės institutui, leidžia subjektui tam tikru laiko momentu pradėti stebėti savo laimės būseną ir užfiksuoti pabaigą, kada ji sunaikinama paties subjekto.

Subjektas nusiima vienus pančius iš tūkstančių, kuriais jį kausto ir manipuliuoja laimė.