Tapytojas (V)

Liūdnas pratisas saksafono maurojimas sklido iš garso kolonėlių. Žemas vokalisto balsas švelniai žadėjo „find a cure for pain“. Bet aš nelabai tikėjau jo pažadais. Sėdėjau su chalatu ir šlepetėmis susiraičiusi dideliame fotelyje priešais panoraminį langą. Žiūrėjau į naktinį miestą, žybsintį kalėdiniais papuošimais. Gurkšnojau arbatą su pienu, cinamonu ir bergamotėmis. Darėsi liūdna, galvojant, kad šias šventes sutiksiu viena. Mama su beveik dešimt metų už ją jaunesniu draugu išlekia sutikti Naujųjų Turkijoje. Rita eis su mylimuoju į jo firmos rengiamą pobuvį. Šlaistytis po barus su Benu nenorėjau, nes po valandos likčiau viena, o jis glamžytų kokią naujamečio šampano prisiragavusią mergaičiutę. Galėčiau sutikti Naujus Metus su šutve vienišų darboholikų žurnalistų iš savo redakcijos. Bet nejau ir aš tapau vieniša darboholike? Nepaisant liaupsių profesiniam talentui, už akių dažniausiai buvau vadinama „ambicinga kale“, o mano asmeninis gyvenimas... na, jo tiesiog nebuvo. Apie tai pagalvojau, tik po šio vakaro susitikimo su tapytoju. Jis pažadino manyje miegantį moteriškumą, privertė jaustis trokštama, paslaptinga. Akimirką, kai prisėlino iš nugaros, pasijutau lyg medžiojamas žvėris. Ir tas pojutis dabar asocijavosi su pačia moters esme. Būti grobiu, medžioklės objektu, siekiamybe... Mano pusiau feministiškos pažiūros turėtų gausti protesto varpais už tokias mintis. Anksčiau vyrų dėmesį laikiau tik nereikalingu trugdžiu darbui. O dabar sėdėjau nukaitusi ir iš lėto ėmiau leistis į fantazijas, kas būtų buvę, jei nebūčiau pabėgusi nuo tapytojo. Jei būčiau sutikusi su jo kvietimu pavakarieniauti. O kas po to... Mano saldžioms fantazijoms sutrugdė telefono skambutis. Atsiliepiau. Tai buvo Benas:
  -  Labas, Anuška, taip ir maniau, kad dar nemiegi. Ar nesutrugdžiau?
  -  Ne. Ko reikia?, - atsakiau suirzusiu balsu.
  -  Na, žinai, aš pagalvojau... Dėl tos nakties. Kai netyčia pas tave užmigom. Aš tik norėjau įsitikingi, ar tu gerai jautiesi? Tiesiog pagalvoau, ar nejauti man ko nors daugiau... - Benas mykė nerišliai, ir aš nelabai supratau, ką turi galvoje.
  -  Aš jaučiuosi kuo puikiausiai, Bi. Myliu tave begalo, brolau, bet būk geras, aš visai ne nuotaikoj. Jei leisi, einu miegoti.
  -  Ana, aš šiandien išskrendu savaitei į Berlyną, į konferenciją, prisimeni? Tik norėjau prieš tai pasakyti, kad pasiilgsiu tavęs... Na, supranti?
  -  Suprantu viską, Benai, bet aš pavargus. Paskambinsiu tau ryt į Berlyną, ten moterys, girdėjau, negražios, tad esu tikra, kad rasi laiko pakalbėt su manim. O dabar labanakt, - išjungiau telefoną ir numečiau ant fotelio.
Nusliūkinau į lovą. Greit pradėjau snūduriuoti, bet mane išbudino pridegamos cigaretės garsas. Pamaniau, kad man prisisapnavo, bet tuoj pat išgirdau kaip kažkas įkvepia ir išpučia dūmą. Kambaryje iš tiesų buvo žmogus. Kūną perliejo karštas prakaitas. Iš baimės vos pajėgiau atsimerkti – ant fotelio priešais langą sėdėjo tamsus siluetas ir rūkė. Fotelis buvo atsuktas į lovos pusę. Kaip jis sugebėjo įsmukti, kad aš neišgirsčiau? O gal trumpam buvau užmigusi ir tuomet jis įsliūkino? Kokiu būdu? Norėjau rėkti, bet neįstengiau, gerklę tarsi ledinė ranka sugniaužė. Siluetas nesijudino iš fotelio. Nuo jo atsklido cinamono, šokolado ir tabako kvapas.
  -  Ateik, - pakvietė tylus, kimus balsas. Nejudėjau.
  -  Ateik, - pakartojo jis, bet jau įsakmiau, - nebijok. Na, nusiklok antklodę, - Aš paklusau iš viena ranka nutempiau anklodę nuo savęs i lovos kraštą.
  -  Dabar kelkis iš lovos, - iškėliau kojas ant grindų ir atsisėdau lovoje. Buvau tik su apatiniais ir mėgstamais baltais vaikiško dydžio marškinėliais. Ant priekio buvo nupieštas peliukas Mikis. Jaučiausi kvailai. Staiga suvokiau, kad turėčiau bėgti. Reiktų tik šokti per lovą į kitą pusę, perbėgti koridorių ir atsidurčiau ties lauko durimis.
  -  Jos užrakintos, Ana. Raktas pas mane, - pasakė, tarsi skaitydamas mano mintis. Buvau spąstuose. Kūnas įsitempė ir pasiruošė grumtis. Adrenalinas tvoskė į smegenis. Galvoje  viesulu sukosi klaikūs gynybos scenarijai.  Iškąsiu šitam tipui miego arteriją. Jis prunkštelėjo ir atsiduso. Pasirėmė galvą ranka. Užgesino cigaretę į arbatos puodelį, stovėjusį ant stalo. Paėmė muzikinio centro pultą ir įjungė muziką. Pasigirdo Morphine „Cure for pain“. Ilgesingas, lėtas saksafono rypavimas užliejo kambarį.
  -  Na, jei Mahomedas neina pas kalną, kalnas eina pas Mahomedą, - negalėjau tamsoje matyti jo veido, bet jutau, kad kalba su šypsena. Jis atsistojo ir žengė link manęs. Akimirksniu peršokau lovą ir pasileidau link lauko durų. Užrakintos. Ėmiau jas trankyti ir spardyti, girdėdama, kaip parketu artėja jo žingsniai.
  -  Taip ir įsivaizduoju, kaip savo mažute kojyte išspiri šarvuotas duris. Nesidraskyk, juk užsigausi, - sušnypštė piktoku balsu už nugaros ir viena ranka stvėręs per liemenį atitraukė mane nuo durų. Įkandau jam į ranką ir šiaip ne taip pavyko ištrūkti. Regis jis labai ir nesistengė išlaikyti manęs. Atsisukau ir iš visų jėgų užsimojau trenkti į dantis. Bet jis sugavo lekiantį kumštį, kita ranka apglėbė mane per liemenį, pakėlė nuo žemės ir atrėmė į tas pačias duris. Tuomet viena ranka suėmė abi manąsias per riešus ir iškėlęs virš galvos prispaudė prie durų. Supratau, kad nepajėgsiu ištrūkti, jis buvo per stiprus.
  -  Nusiramink, būk gerutė, - sumurkė man į ausį. Kaklą beveik degino karštas jo iškvepiamas oras. Man ėmė suktis galva. Apsvaigau. Širdis daužėsi beprotišku ritmu. Po akimirkos jo ranka užslydo aukštyn mano šlaunimi, liemeniu, ranka iki pat riešo. Pajuto, kad nebesipriešinu. Apėmė abiejomis rankomis mano riešus ir nuleido prie klubų.
  -  Aš tik norėjau parodyti tau vieną dalyką, - prabilo švelniu, beveik atgailaujančiu balsu. Apkabino per liemenį ir nusivedė link lango. Ėjau klusniai, baimė kiek atlėgo. Jis pastatė mane priešais langą, o pats atsistojęs už nugaros, apkabino per pečius. Nubraukė nuo kaklo išsitaršiusius plaukus ir tyliai, vos girdimai sušnibždėjo į ausį:
  -  Nenuleisk akių nuo horizonto, - jo lūpos prigludo prie mano kaklo ir aš prisimerkiau iš malonumo.
  -  Neužsimerk, žiūrėk, - paliepė ir vėl ėmė bučiuoti. Kūną užliejo karštis. Vos pajėgiau kvėpuoti. Tapytojas spaudė mane glėby. Staiga danguje pasirodė kažkoks šviečiantis taškelis. Jis artėjo ir didėjo. Po akimirkos jau buvo aišku, jog ten – krentantis lėktuvas liepsnojančiu varikliu. Įsitempiau, norėjau pasisukti ir bėgti.
  -  Jis neatsitrenks į mus, - išgirdau visiškai ramų jo balsą.
  -  Ten žmonės, reikia skambinti greitąjai, policijai, - spurdėjau jo glėby.
  -  Tu negali nieko padaryti, tik stebėti tai, Ana. Žiūrėk, nenusisuk, žiūrėk, - liepė. Jaučiausi bejėgiškai. Atsisukau į langą ir siaubo pilnomis akimis stebėjau kaip lėktuvas atsitrenkia į pastatą, esantį vos per kilometrą nuo manęs. Pakilo krūva dūmų. Žmonės klykdami lėkė iš gretimų namų. Po akimirkos suvažiavo gaisrinės ir policijos automobiliai. Tuo metu aš stovėjau tapytojo glėbyje ir jaučiau, kaip akimis pačios ima bėgti ašaros. Jis atsuko mane į save, jo veidas priartėjo. Gaisro laužų šviesoje galėjau įžiūrėti blizgančias juodas akis. Neįskaičiau jose jokių emocijų. Lėtai lėtai jis perbraukė pirštu mano lūpas. Tuomet atsiduso, paėmė mane ant rankų ir nusinešė į lovą. Staiga kambarys paniro į visišką tamsą, nutilo grojusi muzika ir triukšmas už lango. Tapytojas pasilenkė ir lūpomis prisilietė prie mano karšto, tvinksinčio smilkinio. Vos liesdamas slinko žemyn link ausies, tuomet link skruosto ir vėl atgal. Tamsoje ėmiau ieškoti jo lūpų, bet vos tik priartėdavau, jis nusukdavo veidą ir toliau glostė mano skruostus, akis, kaktą. Aš nekantriai atsidusau, suėmiau jo galvą rankomis. Mes sustingome taip, kad mūsų lūpos beveik lietėsi. Tamsa tapo tiršta, nebejutau kur esu. Jis liežuvio galiuku perbraukė lūpas, o rankomis prisitraukė mane arčiau savęs. Apsvaigau. Jokio narkotiko poveikis neprilygtų tam jausmui. Tapytojo rankos klaidžiojo tamsoje mano kūnu. Kambarys prisipildė atodūsių...

Tik nubudusi apsidairiau – jo nebuvo šalia. Iššokau iš lovos ir nubėgau prie lango. Tikėjausi pamatyti smilkstančius katastrofos griuvėsius, bet vietoj to išvydau įprastą miesto vaizdą. Nebuvo jokio nukritusio lėktuvo, jokio sumaitoto pastato, į kurį lėktuvas įsirėžė. Nieko panašaus. Tik parko aikštelėje atsirado nedidukė kalėdinė eglutė. Pasirodo, tai tik klaikiai ryškus sapnas. Su palengvėjimu nupėdinau į dušą. Pasijungiau jame įmontuotą radiją. Grojo kažkokią kvailą dainą. Stovėdama po vandeniu laukiau, kol nusiplaus nakties šiurpas ir kiti įspūdžiai. Pranešėjas ėmė skaityti žinias, bet šiandien aš norėjau likti toliau nuo išorinio pasaulio. Jau buvau bejungianti kitą stotį, kai išgirdau žinių anonsą: „Tragiška lėktuvo Vilnius – Berlynas katastrofa. Visi keleiviai žuvo. “. Mane ištiko šokas. Tą pačią akimirką susmukau duše ant grindų. Tolesnių žinių nebegirdėjau – galvoje spengė ir ūžė. Pakilau ir visa šlapia nušliaužiau prie telefono. Surinkau Beno numerį... Niekas neatsakė. Mane apėmė isterija. Skambinau ir skambinau tuo pačiu numeriu lakstydama iš kampo į kampą kaip pamišėlė. Netekusi vilties susirangiau ant fotelio priešais langą. Sėdėjau visiškai nuoga ir verkiau apsikabinusi savo kelius. Net nežinojau, ar Benas tikrai buvo ten. Staiga protas kiek prašviesėjo. Surinkau redakcijos numerį. Atsiliepė nevėkšla Vika.
  -  Vika, pažiūrėk ar žuvusių sąraše nėra mūsų Beno.
  -  Kokiam sąraše, kas čia skambina?
  -  Vilniaus – Berlyno katastrofos, varna tu nelaiminga, reaguok greičiau, arba skrisi iš darbo šiandien pat, - rėkiau drebančiu balsu ant kvailos praktikantės, rašančios bulvarinį mėšlą.
  -  Aaa Ana, čia jūs, taip, yra aukų sąrašas pranešime spaudai, - trumpa tylos pauzė, - taip, jis čia, man labai gaila...