Vėl ruduo

Kaip nuostabiai pagelto medžiai
pavargę nuo bejausmės vasaros kaitros,
išdidūs ąžuolai pravirko savo lapais,
jie nebegali sutabdyt ateinančios žiemos.

Plačiais laukais galingo vėjo gūsiais
debesys gena nesuprantama jėga,
esi bejėgis sulaikyti  laiką žodžiais, 
dieną jau glemžiasi nakties tamsa.

Kaip greitai keičiasi spalvom gamta,
visiems teks pasiduoti žemės dėsniams,
supratę paukščiai tai padarė jau tada,     
kai žmonės dar tik rinko savo derlių.