urbanistinio prisipažinimo belaukiant

vilniau tu tyli kai žengia mano kojos
plyteles kapodamos kąsnį po kąsnio
surydamos kvapą minkšto grindinio
traukdamos į save drėgmę rytinių garsų
violončelėm bažnyčios vitražai išvirpa
nedrąsią saulę skubėjimas įgarsina tai
aš vėluoju prisiglausti – – – kol tu man.

čiauški pasakas ir rasos žvilga lyg verkti
nedrįstum norėtum papasakoti savo is-
toriją bet stringa kaštonai ir avikailiai še-
riasi iš praeities toks kvapas atsklendžia
pakyla dūmai naminiai taip primena duo-
ną kur motina rankas nusitrynė beminky-
dama bevystydama tave į lopšį guldydama.

o aš nedrąsiai vis vaikštau ratą po rato
kikiliais burna užsiūta išspringstu rūką
voratinkliai pirštus aprengė nuo speigo
ar myli mane klausiu juk vilniau o tu vėl
– – –  tyli.