Pokalbis su atmintimi

Paimk mane, tylioji, tu už rankos
Ir vesk tenai, kur žydi rožės.
Galbūt ir aš, įkvėpęs šito grožio,
Bylosiu: laimės man pakanka.

Nevesk tik ten, kur klūpo vėjas
Tylių laukų toliausiam pakrašty.
Ten mirė viskas: meilė, bučiniai karšti,
Tarsi pro kapines senas praėjus.

Pašauk mane į tą sapne regėtą šalį,
Kur žalios lankos, mėlynas dangus srovena.
Ten protėvių skaidri dvasia gyvena,
Parodo man klajūnui kelią.

Paimk mane, tylioji, tu už rankos,
Nors valandėlę parymokime kartu.
Mes senstame, drauguže, - aš ir tu,
O už langų pavasario perkūnai trankos.