Klaidžiojimai

Buvo antra valanda nakties, kai atmerkiau akis. Nakties sutemos ėmė trauktis užleisdamos vietą artėjančiam rytui. Dar specialiai žvilgtelėjau į laikrodį. Man taip atsitinka labai labai retai.
Mintys. Daugybė minčių. Pabandžiau atspėti, kas gi jas sukėlė. Seniai begertas čefyriukas, kurį netyčia žmona paruošė? Ar naujo kompiuteriuko kaip naujo žaisliuko įsigijimas? O koks po velnių skirtumas? Aš juk seniai to laukiau, to norėjau? Jau pergyvenau, kad išvis mąstyti nustojau! O sulaukęs, inkščiu lyg kūdikis, psichoterapeuto pagalbos šaukiuosi! Begalinis noras tūpt prie kompiuterio ir kurti kurti, bet baiminuosi, kad žmona pabus ir vėl burbės, kad naktį ją palieku vieną. Viliuosi, sulaukti ryto, išsaugoti nakties mintis ir laisvalaikiu, kai žmonos nebus šalia, įamžinti jas kompiuterio informaciniame diske. Įdomus gyvūnas - šeima, jei tamstai trūksta egoizmo, jis jus praryja ir paverčia savo organizmo ląsteliena, o jei pas tamstą egoizmo daug, jūs paverčiate šeimą savo dalimi.
Mintys lyg vikšrai sėlina, tikriausiai bijo, kad nesutraiškytų, kol jie čiulps gyvybinę energiją. Nors ši simbiozė yra abipusiai naudinga…telieka atsipalaiduoti ir pajusti malonumą.
Kompiuteris. Juo galima žiūrėti filmus, klausytis muzikos, o žiūrėti televizorių? Tam reikia specialios plokštės ir tikriausiai būtų įmanoma išsaugoti kompiuteryje norimas televizijos programas.
Kažkur pro šalį šmėkštelėjo “LNK Vasaros vakaro žvaigždė”, kur vedantysis stropiai, uoliai ir nuolat stengiasi užkišti ranką už kelnaičių eiliniai pretendentei į vasaros žvaigždes, tik asistentas - kuriam pagal pareigas priklauso sekti, kad lengvas striptizo šou nevirstų orgija, nes visos kandidatės, atrodo, yra pasiryžusios viskam, kad tik taptų tikromis žvaigždėmis, skaistumo šydu jos apsitrauks vėliau - nuolat įsikiša ir užbaigia laidą, išvesdamas mergytę iš studijos. Kas vyksta užkulisiuose tai jau slaptųjų kamerų ir pornografinių kanalų reikalas.
Tai, aišku, gerai, bet tik tuo sotus nebūsi. Man pavyzdžiui nuolat trūksta kovinių sporto šakų laidų: apie Lietuvos televizijas šneka neeina, bet “Eurosportas” laiks nuo laiko parodo. Visa tai išsaugojus, gal kopijas po to net ir parduoti būtų galima! Gal ir verslas, apie kurį tiek kliedžiu, imtų ir užgimtų iš netyčių. Nenorėčiau tikėti, kad aš vienas toks, su tokiais poreikiais.
Reikia kada nors iš Arno išsipešti mūsų treniruotės įrašą, padarytą berods prieš trejus metus, įrašyti dabartines… pavadint tai skambiai “REALIOS TRENIRUOTĖS ŠOU” ir prekiaujant varžybų įrašais, prakišt kam nors ir tai. Gal būt išsipildytų tada mano svajonė ir palikčiau pasaulio istorijoje nors mažytį pėdsaką.
Palikti nors mažytį pėdsaką… Tai atrodo virsta idea fix. Aš noriu būt amžinas, bet tokiu niekuomet nebūsiu, o jei netyčia tapčiau, tikriausiai trokščiau tapti nebeamžinu. Tiesiog norisi būti reikšmingu, nebūti tuščia vieta, o kad nebūtum tuščia vieta, žmonės tave turi gerbti, o kad tave gerbtų, turi įgyti kažkokių tai nuopelnų, o kad jie atsirastų, turi kažką nuveikti… O ką tokio nuveikti? O čia jau grynai vaikiškas klausimas! Galima nušauti prezidentą, pakelėse žaginti studentes ir dar daug ką! Atmins tikrai ilgai, kiekvieną sykį kai kas nors panašaus atsitiks, minės ir mane… Tik kad polinkio tam neturiu. Tad belieka gerai dirbti savo darbą ir tikėtis, kad jis mane kada nors išgarsins.
Nauja minties vikšrų invazija. Tikrai nors šok, bėk ir rašyk, bet nesinori žadint žmonos, tai silpna ir kvaila, bet tikiuosi kad iki ryto dienos rutina nesutraiškys vikšrų. Nors Puškinas kažkada sakė, kad pačios geriausios eilės buvo tos, kurias jis susapnavo naktį ir kurių nesuspėjo užrašyti. Šįkart jie atitempė problemos sprendimą iš pasąmonės:
Mūsų firma po mėnesio-dviejų kraustysis į naujas patalpas. Iš esmės tai bus užkampis, kuriame reiks vykdyti prekybą. Reikia viską padaryti taip, kad ten vis tik vyktų prekyba. Reikia, kad užkampis taptų pačia matomiausia vieta…
Keista, kad nesipiktinu, kvailais šefų sprendimais. Mes ramiausiai, galėjome persikelti į kitas, kur kas geresnes patalpas prieš dvejus metus, bet šefas nusprendė, kad ten mums per prasta vieta, kad iš šitos vietos mūsų neiškels dar mažiausiai penkerius metus, bet iškėlė jau po pusmečio.
Keista, kad nesipiktinu? Keista, kad neverkšlenu? O gal tai ir yra kruvina nuoskauda, kai visiems pasakoju, kai vadai neįvertino manęs?
Bet dabar aš vienas, o tada buvime du! Ir visa atsakomybė krenta ant manęs? Aš vienas mūšio lauke, šefas nusišalino. Gaila tik, kad kaip pigiame fantastiniame romane arba komikse neįgijau kokių nors nepaprastų galių. Taip norėčiau pasijusti antžmogiu, kankinamu tik vienos vienintelės kokios nors kilnios problemos ir jokių materialių rūpesčių!
Lyg iš nebūties atklydo vikšras su visa parduotuvės ateities strategija: du transparantai virš Kalvarijų gatvės, du transparantai virš Verkių gatvės, stendai-rodyklės ant “Sigmos” mūrinių sienų. Pastato fasadą apšiltinti trim apšiltinimo būdais, paliekant  pjūvius, kad smalsūs pirkėjai galėtų pačiupinėti savo žingeidžiais pirštukais, o gal ir liežuviukais, kad įsitikintų  siūlomų sistemų saugumu ir ekologiškumu, fasadas būtinai turi būti nudažytas švelnia pasteline spalva, išsiskiriančia iš bendro pastatų fono.
Kambario spalvos keičiasi: iš tamsių  į pilkas, daiktai pamažu atgauna tikrąją spalvą. Realybės rutina, sutrypdama vieną iš vikšrų gražina mane pas save.
- Švinta! O rytoj laukia daugybė darbų, bus reikalinga skaidri galva! Užteks išdykauti, laikas truputį ir numigti!
Prieš pasinerdamas į miego karaliją, lūpom prisiliečiu prie savo miegančios katytės, o ši pajutusi kažką artėjant, perspėjančiai perbraukė nagais per mano skruostą:
-Velnias, štai kur ji – tikroji meilė: nesiartink prie manęs, nes perkasiu gerklę!
Ši naktis - realybės rutinos, miegas puikiai suprasdamas proto norus, šalinasi lyg bailus berniukas. Negaliu užmigti, nors tu ką!
Į kambarį jau skverbiasi naujos dienos šviesa, o aš vis dar nemiegu. Na, ką gi gal pagaliau išvysiu ir rytinę erekciją, apie kurią man nuolatos pasakoja žmona?
- Na, kur gi ji? Na, kur gi ji? Kur vikšrai nešantys aistras?! Ar šitai turiu susikurti?
Tam, kad kažką sukurtum, reikia turėti prototipą! O aš ar jį turiu?
- Iš kur? - pasiįdomauja mano šizofrenijos pradmenys, mano vidinis aš, - Ar gi tu ką matai? Ar gi su kuo bendrauji? Tu gi nieko naujo, šviežio nematai, iš kur nors kokios geismo šaknys?
Ir tikrai, ko gi aš turėčiau geisti? Gal “Grabo” iš kokybės inspekcijos, kurį bosas pasiūlė išdulkinti, kad senmergė vieną kart visiems laikams atšoktų nuo firmos?
Pabandžiau įsivaizduoti… ir tai vadinasi rytmetinė erekcija?
Viskas aišku, senstu, tik žiūrėdamas pornofilmus dar į kažką reaguoju… Nors psichologas mane paguos, kad tai tik viena iš sudėtingo bendravimo komplekso pasekmių.
Įdomu, kur dingsta mano pasitikėjimas savo mistine galia? Tikėjimas sugebėjimu įžvelgti tikrąją daiktų esmę?
Kuo toliau, tuo labiau visą savo magiją užmirštu, toks jausmas, kad manyje įsigali tuštuma, ta tikroji dzenbudizmo svajonė. Mano trečiosios akies nedengia jokie stiklai, mano suvokiamo pasaulio neiškreipia jokios mintys… Aš čia tiesiog esu… Ir pradedu bodėtis tuštuma, yra poreikis iškreipti tikrovę, nes ji tokia pilka, nuobodi ir ciniška, net kai įvykių pilna…
Štai šioje vietoje aš ir nulūžau, tai buvo paskutinės mano mintys. Nors gal dar buvo ir kitokios, aš juk ne Kastanedos magijos adeptas ir savo miego kontroliuoti taip ir neišmokau.
Tartum ir nebuvo bemiegės nakties. Vienas iš praeities paradoksų: tarytum visa tai vyko ne su tavimi, o su kažkuo kitu. Po pirmųjų bemiegių naktų, pašoki lyg žaliasis pasitikdamas ryto saulę, truputį atsiribojęs nuo šio pasaulio… bet vis tik pakankamai vėlai, kad iš pačio ryto prisėstum prie kompiuterio ir įamžintum pačias gražiausias nakties mintis…
Velnias, va taip ir praskuodžia visas gyvenimas nepastebėtas: mes nesurandame laiko savo norų įgyvendinimui, visą laiką esame prieš kažką įsipareigoję ir jų norai svarbesni nei mūsų.

- Tai kur gi mano nepakartojamos galios? - vieną sykį pasiėmęs lopetą, paklausiau savęs, išėjęs į savo pasąmonės kapines. Kūnas tuo metu abejingai rymojo prie kompiuterio, vis dar naiviai vildamasis, kad šį vakarą pavyks prasiveržti prie interneto ir paklaidžioti pornografinės literatūros labirintuose.
Reikėtų pakasinėti tą pūvančią žemę, kad suvokčiau save nors truputį geriau, bet taip tingiu.
Aš nieko nebenoriu: mano visi hobiai miršta, džiūsta lyg Bachreino princai Sacharos dykumoje. Norom nenorom prisimeni pasakėlę apie stebuklingą lazdyną, kurio šaknis tyliai ir su pasimėgavimu graužė kirminas, kažkokios tai kilmingos kekšraganės giminaitis.
- Na, ką atsuk savo akis ir prasiknisk ligi savo šaknų, pasiūliau sau.
- Ar tu ant tiek jau užsiknisai, kad išvis nieko gyvenime nebenori?
- O kam aš nebeturiu įkvėpimo gyvenimui? O gal manai, kad įkvėpimas slypi manyje? Nesąmonė tikra, aš viską iš savęs iščiulpiau jau savo pirmaisiais kūriniais! O gal manai, kad mano dabartinis gyvenimas yra įkvėpimo šaltinis? Ta, paranojiška idiotiška medžioklė. Iliuzija! Viduriniosios grandies iliuzija! Visa tai tik sekina. Kartais atrodo, jog tai gali būti kūrinių pagrindu, bet neįkvėpimu gyvenimui…įdomu, kur dingsta visi jaunystės sugebėjimai, kuriuos tariausi turįs?
Pirma fraze norėjosi išrėkti, kad šaltiniai nuseko, bet po penkių akimirkų suvokiau, jog meluoju pats sau.
- O Kaip gi Taize? Kai pradėjau giedoti chore, ir prasidėjo savaiminė meditacija, juk regėjimai atsinaujino! O gal pamiršau, kaip man vaidenosi Agnė, užmerktomis akutėmis čiulpianti negro kiaušius!
Mane ir anksčiau tokie nesuvokiami regėjimai aplankydavo. Suprasčiau, kad aš geisčiau tos panos, bet aš jos negeidžiu netgi priešingai ji mane veikia atstumiančiai, būtent tada ir pradeda reikštis vizijos…
O man jos reikalingos? Gyvenimo paįvairinimui taip!
Man paprasčiausiai reikia atsikratyti rutinos! Ją geriausiai nuodija meditacija, netgi tokia primityvi kaip mano:
- Aš ramus, atidus ir ryžtingas!
Ar tik ne čia ir glūdi šaknys noro prisikelti naujam arba senajam gyvenimui?

Žmona, kaip visada ramiai ir abejingai kvėpavo naujutėlaitėje sofoje.
- Ir vis tiek aš nejaukiau jaučiuosi? Jos buvimas šalia mane trikdo? Kas tai meilės pabaiga? Vargiai… Kaip dažnai sau panašius klausimus užduodu, manyčiau, kad netgi per dažnai… Ir vis tik netgi miegodama ji mane stebi ir saugo nuo pašalinių moteriškų rankų, nors ne, neįvertinu jos iki galo. Ji pavydi ne tik mano kūno, ji taip pavydi mano sielos. Ji laiko mane savo nuosavybe, kurią reikia stropiai saugoti. Būtent todėl, kai prisėdu prie kompiuterio, ji daro viską, kad atkreiptų mano dėmesį… Vien todėl, negaliu dirbti šalia jos…
Prisimenu vieną sykį po mini treniruotės paprastame vieno kambario bute, atsiklaupiau ant kelių, kad pasinerčiau į meditaciją, bet ne… ji savo neaiškia fraze, priverti atsigręžti į ją.
- Ką tu sakei? - paklausiau jos.
- Nieko, - ji nusijuokė, - savo burbesiu tave pasieksiu net būnant tau nirvanoje.

Pasąmonė kaip tik atkapstė apipuvusį paveikslą, kur vijoklis vis labiau ir labiau vyniojosi apie ąžuolą ir žydėjo, augo, o medis vyto…
- Parazitavimas! Ne kokie mano popieriai, o turėtų būt simbiozė, kai du vienetai papildo vienas kitą. Na, bet ką darysi – pasaulis juk negali būti idealus. Be to labai galimas daiktas, kad mano vidinis Froidas perdeda, mano būtis šalia juk nėra kančia, tik egzistencija pasuko truputį ne ta kryptimi, bet kryptį visada galima pakoreguoti. Vis tik yra daug ir simbiozės elementų.

Koks yra tikrasis gyvenimas: ar žaidimas-bėgimas į tam tikrą tašką, apart to, link kurio mus neša laikas, ar štai tokia lėta, netgi pasyvi būtis? Tiesa, greičiausiai slypi aukso viduryje, bet ji netenkina manęs! Tad koks gi jis – gyvenimas? Kas jį tikroviškiau aprašinėjo: Uelsas palikdamas atvirą situaciją; ar Čechovo krypties atstovai, pas kuriuos visi šautuvai visada iššauna?
Jo, kiekvienas renkasi pats, o aš pasirinkau savo pusę. Jau yra sukurta sistema, kuri aprūpina mano būtį ir aš joje sukuosi lyg voverė rate. Aišku, ją dar reikia tobulinti, kad jusčiau didesnį pasitenkinimą iš gyvenimo, bet vis tik tiesa – tokia… Galima pasmerkti, kad nepuoselėju vilties nustverti maišą pinigų vienu ypu, juk tas maišas visuomet turi šeimininką, kuris visuomet ateis ir pasiims savo nuosavybę. Aš tiesiog perdaug racionaliai žiūriu į gyvenimą ir man trūksta polėkio… užtat ir mano mintys yra aprašomojo-analitinio, o ne perspektyvinio pobūdžio…
Nors jei reikėtų išreikšti mano gyvenimą grafiškai, tai reikėtų atsižvelgti į progreso faktorių…
Jei nenori pradėti pūti dar gyvas būdamas, turi kažkur judėti, daryti kažkokią tai karjerą, nuolat blizgėti, kad po akimirkos nepamirštų tavęs ir tavo veiklos, ir tuo labiau nepamirštų įvertinti tavo triūsų.
Tai kokia gi mano gyvenimo schema?
Esu truputį nevykęs tyrimų objektas, nepaisant to, kad pragyvenau jau pusę statistinio piliečio gyvenimo ir netgi atrodo užėmiau mažytę nišą visuomenės hierarchijoje, bet manyje išliko vaikiškas infantilizmas, kai sieloje dar tolygiai vystosi visos tobulėjimo kryptys ir aš atrodo jas visas išsaugojau, bet sukurti visuomenės modeliai taip pat pilnai neatspindi realybės, tad reikia truputį supaprastinti asmenybę iki schemos rėmų.
Kiekvieną visuomeninį sutvėrimą sudaro kelios asmenybės, kas ir yra labai dažna šizofrenijos susirgimo priežastis.
Jei kam nors nepatinka žodžių junginys “kelios asmenybės” gali mintyse pavadinti “keliais asmenybės sluoksniais”, iš esmės tai minties turinio nekeičia.
Kiekviena iš jų stengiasi tapti lyderiu ir priversti paklusti. Tai labai primena pasakėčią apie vežimą, kurį tempia gulbė, vėžys ir lydeka. Kiekviena iš tų asmenybių turi savo programą ir bando ją įgyvendinti. Štai ši kova ir yra progresuojanti schema.
O suaugęs žmogus dažniausiai yra tas, pas kurį ši kova jau baigta. Tik reikia turėti omenyje, kad karą galima užbaigti labai įvairiai. Galioja visos strategijos taisyklės.
O mano atveju visos asmenybės atrodo surado bendrą kalbą ir bando judėti bendra linkme. Bet ar tai yra suaugusio žmogaus požymis? Nežinau.
Progresuojanti schema? Štai kas yra mūsų gyvenimas.
Bet ir tai dar ne viskas: visą schemą skrodžia scheminė atsitiktinumų kreivė, kuri – pati aktyviausia pradiniame taške ir pasyviausia galutiniame taške. O kas yra atsitiktinumas? Tai kitų schemų, kurių mes neįstengiam kontroliuoti, kirtimai.
Na, ir prie viso to dar reiktų nubrėžti gamtinių dėsningumų schemą.
Kaip sudėtingai viskas skamba? Kaip iš kokio nors vadovėlio, skirto aukštųjų mokyklų studentams Iš pirmo žvilgsnio netgi viskas teisinga ir paprasta.
Tik kokia man - iš viso to nauda? Kokia praktinė nauda? Ateities prognozės? Meteorologams ir ekonomistams kol kas neypatingai sekasi spėlioti? Per daug faktorių, iš kurių kiekvienas turi savo tikimybių aibę, kad juos būtų įmanoma aprėpti. Suvokti save? Gal būt, nors man atrodo, kad yra ir paprastesnių, prieinamesnių psichoanalizės būdų…Bet metodų gausa tam ir egzistuoja, kad kiekvienas kilbukas susirastų savo kabliuką…

Penktadienio vakaras. 20. 00. Per kabelinę “Džoni mnemonikas” – rūsti tolima ateitis: Niujorkas lyg po 1000 lėktuvų, įsirėžusių į pastatus, griuvėsiai ant griuvėsių kaip tobuloje Kamasutroje; energetinė ir informacinė krizė, absoliuti socialinė diferenciacija.
- Jo, baisiau nebūna! - burbteliu, suabejodamas tokia pesimistine ateities prognoze.
Žmona, tą akimirką prilipusi prie kompiuterio, visiems žinutes siuntinėja.
- Ir netingi gi ji bendrauti? - klausiu pats savęs. - Pas tariamus draugus viso labo eilinis pavydo protrūkis, juk ji, kvailutė, visiems prisigyrė kokį “kompą” turi, kokius filmus DVD ir CD kompaktuose žiūri, o jie tokie turtingi ir dar neturi… Štai ir prasidėjo nauja žvalgybinio-bendravimo banga, kad nuo laikmečio neatsiliktų.

Šeštadienio vakaras. 17. 00.
Ką tik užbaigiau kovinės savigynos treniruotę: pats sau treneris, pats sau partneris. Ne kas, va taip vienam, po tokios treniruotės dar reikėtų štangas pakilnoti, bet taip to nemėgstu. Su šaltu vandeniu ir kūno dušo žele išsiploviau galvą ir nuėjau į greta esančią kirpyklą.
Sėdi, medituoji, žvelgdamas į savo akis veidrodyje, bandai atsipalaiduoti. Prisimeni praeitą apsikirpimą, kai kirpėjos papukai traukė tavo akis, o šį sykį nieko panašaus, nors lyg ir yra į ką pasižiūrėti.
- O gal vis tiktai reikia pabandyti savo ateitį nuspėti, remiantis savuoju metodu. Gal man tai pravers gyvenime? - ir pats sau pabandai nusišypsoti veidrodyje.

Sekmadienis. 14. 00. Su mašina riedu iš sodo prisikrovęs rudens gėrybių. Dvi senučiukės stoviniuoja, šnekučiuoja, pravažiuodamas linkteliu pasisveikindamas, o pravažiavus dešimt metrų dingteli:
- O gal kaimynę pavėžėti reikia? - nepatingėjau, sustojau, dureles atvėriau ir garsiai surikau, pakartodamas ką tik manyje nuskambėjusį klausimą…- Reikia gi pasirodyti geru žmogumi…
Malonu, dukart kartoti kvietimo nereikėjo.
Su senu žmogumi tik apie ligas galima šnekėti, net kalbinti nereikia, pats prapliumpa iš dėkingumo, už parodytą gerą širdį.
Ji, vargšelė, susimušė kelią, trauma rezonansu atsiliepė stubure, kur vienas slankstelis iššoko, o kitas yra užspaudęs nervą.
- Mh, - nutęsiau aš, - mano ateities problemos…
Pokalbis pakrypo apie gydytojus.
- Ai, pas juos tik nueini ir išsyk sužinai, kad jau esi vaikštantis lavonas…
- Tai su sveikata nekaip? - pasidomėjo kaimynė.
- Na, kaip čia pasakius, kol kas nesikankinu, bet ateityje laukia daugybė skausmingų procedūrų.
Kaip vis tik banguoja žmogiškieji pokalbiai…
- Aa, ir pas mane taip buvo, - sugretino ateities prognozę su praeitimi senutė.
- Na, pas jus tai viskas – aišku – amžius.
- Koks amžius, mano mama iki šimto metų pratempė…
- Na, tada laikai kiti buvo – paprastas maistas, grynas oras, chemijos minimumas…
- Va va, -pritarė man.
- Visai neseniai vienoje sveikatos laidoje girdėjau, jog Pakistane Himalajų kalnų papėdėje vidurkis 120 metų, vyrai gali 100 metų sulaukę vaiką pradėti, nors gali būti, kad jam aktyviai kaimynas padeda…
- Na, vyrai visada tam gabūs…
Aš pakartojau tą pačią frazę apie paprastą maistą, gryną orą ir chemijos minimumą.
Kaip tik tą akimirką įsukome į gimtąjį kiemą ir dar vienas žaibiškas vingis mūsų pokalbyje:
- Ai, sutikite, kad šiuolaikiniai, trisdešimties metų sulaukę, vyrai nieko verti.
Akmuo į mano daržą. Kaip mano žmona sako: užkliudė mano bybines (rusiškai “členystyji”) ambicijas.
- Mh, jei taip pasiknaisiojus, šiuolaikinės moterys irgi ne ką geresnės, - garbingai atsikirtau, - liga prie ligos ir dar ant jos.
- Gal ir taip, - nusišypsojo ji. - dėkui, kad tokią seną pavežėjot.
- Kad liudininkė buvot, jaunesnių kelyje nepasitaikė, - nusišypsojau. Štai čia šiame taške mūs keliai ir išsiskyrė.

Hm, o vis tik reikia pasistengti žvilgtelėti ateities linkui, grynai įdomumo dėlei, o gal atrasiu savyje aiškiaregio talentą? Galų gale tam, kad gyvenčiau toliau reikia turėti perspektyvą.
Paskutiniu metu, kažko labai protingai šneku, net pats sau patinku.

Vakarop, besiknaisiodamas internete, sužinojau, jog “Delfi” dievinamoje pikantiškoje Rumunijoje mirė 76 erių metu moteris, besidulkindama su 26-erių metų kaimynu.
Ir man staiga mintelė toptelėjo:
- O gal kaimynė tardama priešpaskutinę frazę turėjo tai mintyje, laukdama tiesioginių įrodymų, jog vyrai dar ne visiškai išsigimė? Gal? Bet aš kaip visuomet per lėtas priimant reikiamus sprendimus… Įdomu, o kaip gi tada tos ašaringos istorijos, kur rauda žydrajame ekrane išprievartautos senutės? Ar čia iš tos serijos – visokių yr, visokių reik.

Kai nusprendi žvilgtelėti į ateitį, tada negali, o kai nenori, tada ateities vizijos pačios aplanko tave.
O kaip aš noriu pamatyti ateitį? Kiekvieną savo sekančią dieną? Ar iškart pakliūti į tolimą ateitį? Tolis, aišku, labiau gundo, bet ten ir nusikliedėti galima.
Ne, tokie dalykai protu nesuvokiami? Vargšės smegenėlės neatlaikys, kiekviena diena gali pasiūlyti penkiasdešimt įvykių vystymosi scenarijų, visų jų tikrai neaprėpsi… Visa tai reikia “užkrauti” į galingą kompiuterį, tik tam specialios programos reik?
Mėgėjiškai diletantiškos svajonės! Teesi tik paprastas mąstytojas, netgi ne matematikas, kas tavęs klausys, kas su tavimi kalbės? Belieka kaip visada pasikliauti tik savo subjektyviąja pasąmone, prisigerti čefyro su pienu ir pasinerti į meditaciją, užsiprogramavus ateities viziją.
Štai kur mano prasmės būtis: eksperimentai su savimi… Man tai patinka, tom akimirkom aš jaučiuosi savimi. Padariau viską žaliojoje jaunystėje, kad niekuomet neprisiartinčiau prie mokslo šaknų. O ir ar mokslas mano kliedesiai? Juk tai tėra gryna teorija, netgi ne teorija, o tiesiog šiaip nepatikrinta hipotezė...
Viena blogai yra mano būtyje, kad vienas esu, vienminčių neturiu, potencialūs vienminčiai į okultinius mokslus pasineria, pasiknisa savo karmoje, o gal psichoanalitiniame egoizme ir nusprendžia, kad aš kenkiu jų asmenybėms…bet ir taikytis prie nieko nereikia, tik subjektyvumas išauga.

Suplanuoji viena, o įvyksta visiškai kita. Planavau sekmadienį, kai žmona pasiners į TV reklamos srautus monitoringo centre, o viskas įvyko penktadienio naktį, banaliai ir paprastai: susiruošiau pasimasturbuoti spoksodamas į buką erotinį filmuką TV4 kanalu. Keista, nuogas kūnas nusveria turinį, bet užsnūdau negiliu miegu ir informacijos srautas pratrūko lyg iš užpūliavusios voties…
Aš – schema, kurią pats nubraižiau. Tiesą psichologai sako, kad sapnai – realybės traktuotė. Net ir negalvojau, kad turiu tiek apribojimų: žmona, mama, darbas, mirtis, gravitacija, o man vaidenosi, kad tik mirtis…riboja mane. Visų kelių ir nepastebėsi.
Judėjimo pradžia lyg ralio imitatoriuje, mano schema juda kreive…O štai ir kita diena, ji jau ateityje, aš dar praeityje…
Nepamenu kur, bet kažkur girdėjau tokią teoriją, kad laikas yra kreivė, ir jei pavyktų ištrūkti iš jos, galima būtų laisvai keliauti į bet kurį tašką kreivėje.
Gera teorija paaiškinanti keliones laike, nors nesinorėtų tikėti, jog kažkur jau yra nugyventas mano gyvenimas, bet kaip kitaip nuspėsi savo ateitį, jei net ir nepritarsi šiai prielaidai…Beje, o išsprūdus iš šios kreivės, ar neaptinki ko nors kito?
Kai šoksiu į kitą dieną, reikės pabandyti sustoti už kreivės ribų ir apsižvalgyti.
Na, ir…lyg kažkas būtų slapta kamera filmavęs:
Suskambėjus žadintuvui asmuo, labai panašus į mane, bando atmerkti akis, bando išvysti lubas. Dar saulė nepatekėjo, bandymas pripažįstamas nesėkmingu ir, pabučiavus greta gulinčios žmonos nuogą petį, nusmingama vėl į gilius sapnus, kurių neprisiminsi niekad…
- Velnias, o juk aš niekados neprisimenu savų sapnų! O gal reikėtų pabandyti pasinerti į jo pasąmonę? Ne, ne dabar reikia laikytis nusibrėžtos krypties, o tai po to galiu nukrypti nuo pasirinktos krypties ir pasiklysti! … Koks aš sau griežtas! - net pats nusistebėjau.
P o penkiolikos minučių suskambo mobiliojo telefono žadintuvas.
- Iki išėjimo į darbą liko penkiolika minučių! - štai apie ką jis šią akimirką pagalvojo, - man taip kiekvieną rytą būna, tai netgi ne mintis, o žinojimas.
Tualetas, skutimasis, “stovinčių” džinsų užsitempimas, vos neužmiršus užsitempti apatinių kelnaičių.
- Tikras “akvariumas” vaujeristams, tik tiek, kad į save labai jau neįdomu spoksoti, kad taip į kokią nors kaimynę!
Pabandžiau, nepavyko: kelionės laike nesuteikia sugebėjimų žvelgti kiaurai sieną.
Jokių pusryčių, pirmyn į šviesų rytojų, kad tik į darbą nepavėlavus. Nulydėjau jį iki darbo, pasižiūrėjau, kaip pluša...
- Vis tik įdomiai atrodau sau iš šalies, bet tai narcisizmas, o ne ateities prognozės, tikras “berazumis”!
Kaip sugrįžta namo, išsirengia nuogai ir bastosi po butą…
- Aš visa tai žinau! Kam man visa tai? Aš ką kiekvieną savo ateities dieną tyrinėsiu? Ir ruošiuos savo ateičiai? Nuprotėsiu ir tiek! O jei aš sužinosiu, jog kitą dieną įsimylėsiu? Mane gi sąžinė užgrauš prieš žmoną! Aš gi ne kokią archyvinė žiurkė! Turiu surasti būdą, kaip aptikti savo gyvenimo kreivėje esminius posūkius lemtingus mano būčiai, tik jie ir yra naudingi, nes lemia mano rutinos pokyčius ir esant galimybei, gal pavyks juos įtakoti.   

Akis atmerki ir nusikeiki:
- …Reikia gi sapnas kaip gyvenimas? Tokie – mano visi sapnai, netgi ne paradoksalus miksas, o šalta pasąmonės analitinė ateities projekcija, nukreipianti reikiama ieškojimų kryptimi?

Pertrauka minčių, stokojant jų. O kaip kitaip galima nugyventi dieną, žinant ją iki panagių? Čia juk ne spec. padalinio treniruotė, prieš užimant teroristų užgrobtą autobusą, o rutina!

Kokią formulę naudot? Net neįsivaizduoju, aš juk ne matematikas, gal dar syk, tik jau sąmoningai užsakyti pasąmonei? O kodėl gi ne? Apie tokias mintis irgi negalima pasakoti pragmatiškai mąstantiems aplinkiniams, jie gi mane apšauks psichiniu ligoniu, atliks tyrimą ir smegenyse kokį nors augliuką aptiks ir paaiškins juo visas mano keistenybes…

Trečiadienį, prieš eilinę “draugų” seriją, žmona užsnūdo ir galima buvo skirti sekundę sau. Tiek daug visokių poreikių atsiranda: ir pasitreniruoti reik, ir pamedituoti reik, ir užsakymą pasąmonei suformuoti reik… Kiek daug visko reik, net ir neapžiosi. Pats šaipausi iš savęs. Vienas žmogus negali kokybiškai atlikti trijų darbų išsyk. Imiesi vieno darbo, o žiū jau laikas ir ”draugus” žiūrėti, argi gali žmogus ką nors nuveikti? Nors gal televizorius mane nuo beprotybės atitraukia, neleisdamas susikaupti ir tapti kokiu nors siaurakakčiu bet kokios idėjos fanatiku?
Žvengiu kaip arklys, o greta miega žmona, pasąmonė, antrame plane, kuria veiksmų planą po serialo…Nors kam tai – įdomu, kad puolu lyg beprotis atidirbinėti metimą, atsiribodamas nuo supančio pasaulio? Aš plėtoju vieno judesio pritaikymo galimybes: mažytė visata vis plečiasi ir plečiasi, bet juk kažkur tai turi būti riba? Nors labai gali būti, kad jos nepastebėsiu arba sustosiu vietoje ir pradėsiu tolti nuo jos. Visko gali būti…
Dvidešimt privalomų pritūpimų, pasisukant 180o kampu. Tai galutinai pribaigia mano racionalųjį protą ir priverčia atsitraukti, užleidžiant vietą pasąmonei, savaime atsisėdu ant grindų ir užsimerkiu.
Šiaip, tikriausiai, atrodau kaip tikras narkomanas tik be narkotikų.
Meditacijos procesas jau seniausiai prasidėjo, o dabar įsibėgėja išvysto pirmąjį ir antrąjį pagreitį, įveikia tuštumą ir atsiduria  už laiko kreivės ribų.
- Lemtingų būties posūkių formulė? Ji palauks, iš pradžių reikia apsižvalgyti, ištirti aplinką, o tik po to užsiimti spėlionėm ir bandyti siekti šlovės. Aš ir taip amžinai darau tiktai tai, ką reikia, reikia pagyventi ir savo malonumui…
Aplinkui tuštuma.
- Kodėl čia nieko nėra? Juk negali būti, kad aš pirmas atėjau? Tokiu atveju mano vardas į civilizacijos istoriją bus įrašytas aukso raidėm! Ir vis tik šlovės geismas man neduoda ramybės. Negi net tokioje vietoje – absoliuti nykuma ir pilkuma. Kokio velnio aš išvis tada bėgioju? Atsakymas kaip visada: neaišku kam! Belieka tik mėgautis savo būtim! Ir ko gi aš noriu dabar šią akimirką? Prasiskverbti į kieno nors gyvenimą ir stebėti jį nebaudžiamas… Aišku, tam būtina buvo palikti savo laiko metmenis, bet tada šis geismas reikalavo tam tikrų investicijų, o aš gi esu tikrų tikriausias šykštuolis, be to grėsė visai materiali atsakomybė, o čia aš ateinu iš niekur, esu net nematerialus… Bet paveikti įvykius galiu? Hm, geras klausimas? Reikės pabandyti? Na, ką gi neriam…- pasirinktas kreivės taškas buvo pakankamai toli nuo mano būties krašto, šiame taške manęs jau turėjo nebebūti, vadinasi, turėjau pakliūti į kieno nors kito gyvenimą, o ne į savo.
Spėjimas absoliučiai neteisingas: atsidūriau pelenuos ir kauluos kažkokio tai vandens telkinio dugne.
- Jo, inkaras net ateityje išlieka inkaru, net jeigu surūdija ir sutrūnija. Dabar bent jau žinau, kad prie mano kapo niekas neateis, - pabandėme nutolti, pavyko.
Iškilom iš vandens, išvydom krantą, pabandėm jį pasiekt… pasiekėm, bet išlipt negalim.
- Ką gi tai turėtų reikšt, kad mano metafora – teisinga? Kūnas – inkaras? Ir kodėl visą gyvenimą visus atsakymus į visus klausimus turiu susirasti pats? Kodėl aš neturiu, nesusirandu mokytojo kaip kiti? Kodėl? Atsakymas, tikriausiai, slypi manyje; nes pats pasąmonėje save laikau mokytoju, kuris tingi mokyti? … Kaip man įgyti judėjimo laisvę? Reikia išmokti kaip laivui pakelti inkarą: tai yra susirinkti savo pelenėlius ir kaulelius ir kelionės metu nešiotis juos su savimi? Mano veiksmai pradeda panašėti į magiją…Kai mano pelenus barstys, turiu juos susirinkti ir nuo tos akimirkos aš tapsiu laisvas! Svarbiausia, neatidėti to rytdienai!

- Gerai kad inkarai leidžia kilti aukštyn ir palikti nepageidaujamas erdves? Gaila, kad visur kur tik bėgi tave pasitinka apribojimai ir juos turi įveikti pats. Na, ir kurgi mano mirties taškas? - žvelgiu į laiko kreivę ir nieko nematau. - O ar ne per daug aš nuo jos nutolęs? Aš regiu panoramą, o pradžiai man reikėtų išvysti būtent man priklausančią dalį! O štai nuo čia ir iki lemiamų posūkių formulės nebetoli! Matyt, šią akimirką mane aplankė įkvėpimas.
Pamažu artėjam, pamažu. Laiko kreivė tampa neaprėpiama.
- Tikrų tikriausia plaušinė virvė…Kiekvienas plaušelis yra žmogelis ir jo būtis nuo A iki Ž. O štai ir manasis, o va ir jo pabaiga. Įdomu, koks gi jo mąstelis? Dirbti daugiau reikia, o mažiau klausinėti: nusileisim ir pamatysim. Su patirtimi ateis ir žinios, o po to ir jų dėsniai… Ką gi neriam prieš pat pabaigą ir sužinosim savo pabaigos paslaptį!

Balta palata. Trys lovos, trys ligoniai, prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparatų. Aš viduryje kaip ir privalu “aukso vidurio” mėgėjams.
- Taip! Tokio inkariuko su savimi nepasitampysi – pratrūksi! Geriau palaukti kol jis pelenais pavirs. Taip, ir nuo ko gi mes mirštam? – inkaras leidžia pasiekti ligonio lapą, kabantį lovos kojūgalyje. - Mh, diagnozės niekšai nerašo, kaip ir visada. Mh, o kokia gi šiandien diena? Kiek gi mes nugyvenome metų? Taip! Gaila, kad su savimi kalkuliatoriaus nepavyksta pasiimti: 1971-2058=77; ne 87 metai. Ilgaamžis aš! O planavau penkiasdešimties sau galą pasidaryti, kad išlikčiau nepriklausomas, kad niekam našta netapčiau, kad atlaisvinčiau gyvybinę erdvę savo palikuonims. Matyt vis tik mirties pabijojau, o gal gyvybinės erdvės be galo praplatėjo, o gal tiesiog gyvenimas vis tik nuostabus buvo…O aš žinau, kaip sužinoti esminius savo gyvenimo posūkius be jokios formulės! Tereikia įsiskverbti į mirštančio kūno pasąmonę ir sužinosiu visą nugyventą gyvenimą, juk tai mano kūnas, juk tai mano pasąmonė! Vau! Įkvėpimas šiandien iš manęs tiesiog trykšte trykšta! Kol mes luktelėsim kaip kūnas pavirs pelenais, mes puikiausiai galim praleisti laiką kuisdamiesi jo praeities, mano ateities šiukšlyne… Vienas kitam netrukdo. Neatidėliok to, ką gali atlikti dabar! Už viena, sužinosime kaip jaučiasi mano senukas “aš”, gal būt net pamatysiu slaptą kelią į pomirtinį gyvenimą, kurio nieks iki šiolei iš gyvųjų nematė…Keista, nepergyvenu dėl savo mirties; matyt, pergyvensiu vėliau, kai būsiu šiame laiko etape?
Susikaupėm, įsiskverbėm. Gyvybiniai organai, va, ji, nervų sistema kylam aukštyn… štai stuburo smegenys, kylam dar aukščiau – galvos smegenys. Va, tie trys procentai, atsakantys už kontaktą su supančiu pasauliu, o, va, atminties skyrius.
- Nors pasisveikinti galėtum, jaunyste mano, - kažkas kreipėsi į mane.
- O aš galvojau, kad jūs jau nebegyvas?
- Na, kol laivo aprūpinimo sistemos dar galutinai nesubyrėjo, egzistuojam, - šypsenos šilumą jaučiu.
- O bėgti nebandėm?
- Kad kelio nežinom, juk spėjamas kelias nepasitvirtino: energijos sukaupti ir visatos dvasia virsti nepavyko, tą tu turėtum atsiminti, juk tai ir tavo praeities dalis.
- Tikriausiai, per mažai ta linkme dirbome!
- Gali būti, pats gyvenimas per daug dėmesio reikalavo.
- Aišku, o tu man nenusakysi gyvenimo posūkio taškų?
- Kodėl gi ne pasakysiu, tik naudos tau maža bus, po tavo kelionių aš ničnieko neprisimindavau. Viskas būdavo taip ryšku, taip ryšku, kad net apibrėžti negalėdavau…
- Ačiū, vadinasi mano kelionės beprasmės?
- Na, kodėl gi? Pabandyk ištaisyti klaidą, prisimink ką nors ir panaudok su protu, pakoreguok savo gyvenimą! Kad jis nebūtų toks kaip mano. Bene svarbiausias tavo posūkis įvyks netrukus: žmona pagaliau pastos, visus savo turimus finansus sukiši šiam pasaulį išvydusiam vampyrui… Juk tau Vladas sakė, kad vaikai tai – parazitai, “spinogrizai”, kurie suryja tavo energiją, o tu džiaugies kaip mažas vaikas, geležėlę radęs, kad tave paspartintu tempu į kapus varo…Tu dabar planuoji, sulaukęs trisdešimt trijų išleisti savo romaną, tai va, vardan šeimos gerovės, aš kasmet vis atidėliojau ir atidėliojau geresniems laikams, juk tu žinai tą savo fiks idėją, išleisti knygą už savo pinigus ir pradėti nuosavą leidybinį verslą…Neišleidau ir nepradėjau: dėl to gailiuosi, nes visada svajojau tapti rašytoju… Tad jei gali pabandyk, gal būt sukursi alternatyvią ateitį, jei tokia įmanoma? Nes yra du variantai: arba ateitis ir praeitis nebeegzistuoja; arba egzistuoja?
- Aš juk esu puikus įrodymas, kad egzistuoja!
- Bijau, kad tu esi mano fantazijos vaisius, kaip ir daug kas mano gyvenime, o net jei tu esi realus, tai dar nereiškia, kad tu įstengsi pakeisti mano praeitį…Bet tiek to, tarkime, kad šią akimirką man prieš akis prabėga visas gyvenimas…
- O antras posūkis?
- Mažiau bijok daryti viražus, nes mano gyvenime tiesą sakant posūkių per maža. Aš visą laiką ko nors bijojau: norėjau susirasti normalią prostitutę, bet bijojau, kad mane šantažuos; norėjau susirasti meilužę, bet bijojau, kad kils problemos šeimyniniame gyvenime, turėjau galimybę daug daugiau prirašyt ir įsidėt sau į kišenę, bet neišdrįsau, prisidengiau sąžine, kaip kažkas pasakė “dievo balsu”. O dabar žiūriu ir matau, kad mano gyvenimas kaip autostrada ir prisiminti ne kažin ką yra, išskyrus savo baimes, spėliones ir fantazijas…negali sakyt, savotiškai buvau laimingas, bet vis tik drąsos galėjo būti mano gyvenime daugiau. Mažiau reikia galvot, o daugiau veikti, daugiau bus klaidų, bet daugiau ir variantų posūkiams…
- O nebus taip, kad mane koks nors motociklas vėl numuš?
- Ne, žiūrėk tu nenumušk mirtinai, po nemigo naktų, nes aš vieną senutę nukaliau, mane išteisino tiktai tai, kad ji išskuodė į kelią ne nurodytoje vietoje ir buvo naktis.
- Na, va, o tu sakai nebus!
- Žmogau, tai chaotiškas Brauno judėjimas, tu vienoj vietoj nesusiliesi, susiliesi kitoj. Tad pasistenk per daug nekeisti, to ką išgirdai.
- Žinai, tavo pasiūlymai truputį prieštaringi.
- Kaip ir tu pats.
- O kaip darbo reikalai?
- Dirbk normaliai ir viskas bus gerai, iki pat senatvės praarsi vienoje ir toje pačioje firmoje, tavo numylėta medžiotoja nuo paranojos pasigaus vėžį ir po to daugiau rūpinsis nepatirtais gyvenimo nemalonumais nei tavo klaidomis, ateis kita buhalterė, kuri žymiai mažiau knisis tavo popieriuose, o tu pabandyk užmegzti kokį nors tarnybinį romaną…
- O ką firma nebankrutuos?
- Ne, lenkai firmą perpirks ir mano paslaugų strategija vis tik pasiteisins. Tik stenkis būti nuoseklus teikdamas paslaugas, daugiau pavyks užkalti pinigų.
- O mano žmona?
- Nepergyvenk, ji pergyvens tave, kaip ir privalo būti pagal statistiką.
- Tavęs pasiklausius, manęs rojus praktiškai laukia.
- Manyk, kad taip…krės tik eilinės pasaulinės ekonominės krizės, karai Lietuvos nepasieks, kad ir kaip jai norėsis atsidurti pačiame įvykių sūkuryje. O arabai taip ir nepajėgs suformuoti ordų senojo pasaulio užkariavimui.
- Jo, kaip visada nieko ypatingo! - norėjosi dar kažką ištarti tokio ypatingo  ir reikšmingo, bet pasigirdo tolimas šiugždesys.
- O kažkas ateina pratęsti mano gyvastį, - nusišypsojo mano senatvė, - žinai turiu tau pasiūlymą, spjauk kol kas tu į savo ateities tyrimus ir geriau pastudijuok žmoniją iš vidaus, o sugrįžęs atgal, pasistenk išsaugoti “alterego” prisiminimus manajam “ego”, tada bus daugiau prasmės tavo klajonėse. 
Sutrikęs sustingau.
- Na, ko dabar, varyk sparčiau tai patelei-seselei po sijonu, kaip kadaise svajojai, gulėdamas traumatologiniame.

Atėjusiojo rankos, prisilietė prie komos ištikto ligonio kaktos, kaip tik ta akimirka ir pasinaudojau kaip tiltu, įsiskverbdamas į naują žemę.
Mano senatis buvo neteisi, tai buvo ne moteris, tai buvo vyras, matyt, prieš mirtį skirti feromonų rūšį – nebeaktualu.
- Mh, - tai buvo nepanašu į mano pasaulį ir šeimininko ego visiškai nesimatė! Matyt, užklydau į visiškai kitą kanalą.
Šviesus rožinis trimatis pasaulis, o štai ir pastatas. Pasaulį užgaubia naktis, bėgdamas nuo jos, prisiglaudžiu pastate…net pats nepastebėjau kaip…
- Psichopatija kvepia! - dar spėjau pagalvoti.
Tai buvo ligoninė, apgaubta tamsos.
- Tikriausiai ta pati, kur aš laukiu mirties, vis tik būtų gerai pasižiūrėti į savo išėjimą į niekur, o gal kažkur…
Tualetinė arba operacinė aplinka. Atspindys veidrodyje. Veidas panašus į arabo, gal net labiau pakistaniečio.
- Tai mano kūnas nešiotojas? O ką veikia arabai Lietuvoje?
Nėra kam atsakyti į klausimus. Teks laukti patirties atsiradimo, juk visuomet apsieidavau be mokytojo.
Jis perbraukė ranka plaukus, iššiepė baltus dantis. Pūstelėjo sau į delną.
- Smarvės nėra, pažastys nedvokia, vadinasi viskas bus tvarkoje, - išėjo į koridorių ir pažvelgė į tolį lyg kalnų erelis. Koridorių per pusę kirto, sklindanti stalinės lempos šviesa. - Tuoj bus trečia, netrukus ji turėtų užsigeisti nusilengvinti, ir atsiskirs nuo savo draugės, tada mes ją ir paimsim.
Jo įžvalgumas buvo stulbinantis, lyg patvirtindama jo mintis koridoriuje pasirodė putlutė seselė, nebuvo matyti jos veido, bet sklindanti šviesa taip ryškino jos formas. Pakistanietis spustelėjo savo tarpkojį:
- Į mūšį, paukšteli!
Naktinio budėjimo metu ji visuomet vaikščiodavo į vyrų tualetą, nes šis buvo arčiau nei moterų, o gal…jai dar patiko uosti vyriškas feromonines atžymas?
Jis įsuko į tualetą tyliai tyliai:
- Negąsdinsim katytės! - lygiai taip pat tyliai jis aptiko ir kabiną, kur ji tupėjo ant unitazo, nusismaukusi kelnes ir kelnaites ir spaudė šūdą lyg vašką...
- O koks vaizdelis! - apsidžiaugiau aš. - Mėgstu pornografiją visuose savo asmenyse!
- Tss! -suurzgė pakistanietis, - Nekelk ligoninės ant kojų, apturėsime daug gėdos! …Šik greičiau!
Ir delnu pliaukštelėjo per nuogą tarpukojį.
Moteriškė susikaupė ir sustenėjo. Vyriškis kaip tik tą akimirką įsisiurbė jai į lūpas.
Man visuomet įdomu buvo, ką gi moterys tokiomis akimirkomis galvoja, jau susiruošiau peršokti, kai pajutau pakistaniečio pasaulio peizažo pokyčius: lubos pasidarė perregimos danguje sublizgo janyčarų jataganai.
- Nieko sau! - vis tik gerai, kad ne ten pataikiau, tokie sodrūs vaizdai, net psichopatų dailėje tokių ryškių spalvų neišvysi. - Įdomu ir ką gi jie kapos? O pa, o štai ir katalikų kryžiai.
Kardai ėmė tirpti ir išnyko, bet žemę nusėjo nuogos gimdančios moterys, o erdvę perskrodė griausmas:
- Mes Jūsų nugalėti nesugebėjome, bet jūsų moterys gimdys mūsų vaikus, mūsų kraujas, tekės jūsų vaikuose. Jūs net nepastebėsite, kaip jūs išnyksite, o mes užimsim jūsų vietą!
- Nieko sau! Neprastai pasaulis keičiasi, jei dulkinama vardan tokių aukštų idealų? Aš pakistanietę ištratinčiau tik vardan egzotikos, nors ir tai didelio poreikio nejaučiu, nebent pajusčiau trauką. Reikia truputį daugiau pakeliauti po šį pasaulį, patyrinėti, kas gi čia dedasi, bus įdomiau nei “įspėjančiame pranešime”… oi, reikia naudotis proga, gal dar ką nors įdomaus sužinosiu ir iš jo rankų per jos spenelius prilipau ir įsiurbiau.
- Viešpatie, kaip gera! Galėtų mane prievartauti taip dažniau, aš niekam nesiskųsiu, niekam nesakysiu! Vardan tokio malonumo, galima ir ant unitazo pasidulkinti!
- Na, va, žodžiai kaip iš tikro pornofilmo, tik fonas pornostudijai perdaug brangus, vis tas pats kryžius ir atpirkėjas ant jo taip keistai žvelgiantis į nusidėjusiąją, kuriai šią akimirką nusispjauti ant jo ir ant visų moralės normų…visa tai virsta liepsna…Pragaro ar aistros? Keista, negi visa tai dar svarbu? Prabėgo keturiasdešimt metų, tada atrodė, kad jokių idealų nebeliko tik aklas gyvuliškas egoizmas ir hedonizmas, vardan egoizmo. O pasirodo niekas nepasikeitė, tik užlindo truputį giliau į pasąmonės lygį, viešai neprisipažįstant.
Štai svečiai, į kuriuos ji spokso gašliai.
- Kaip tai atitinka mano teoriją, kad moterys iš tiesų nuo vyrų niekuo nesiskiria. Tos pačio mintys, tie patys norai, tik auklėjimas kitas! Va, kur pagrindinis skirtumas.
Ant stalo troškinys, vyno butelis, pekino kopūstų salotos su majonezu. Keturios suaugusios galvos, o šnekėti nėra apie ką. Dvasinio artumo seniai nebėra,. Tad pradedama plepėti apie antgamtinius reiškinius.
- O aš tuo netikiu! - paskelbia ji, - niekada to nemačiau ir nečiupinėjau!
- Štai jie garsieji mūsų ateistai! …Na, ką dar norėčiau sužinoti? Ar moterys mėgsta dulkintis su moterimis? Na, ir kuriame stalčiuke slepiama ši svarbi informacija?
Pakistanietis ėmė urgzti, jo pirštai įsikabino į jos sprandą, judesiai dubeniu suaktyvėjo…
- Tai man kai ką primena iš asmeninės praktikos! Bičas tuoj tuoj baigs ir atsiplėš nuo jos, mano tiltas suirs, pasiliksiu joje ir nepaisant mano vaujeristinio heteroseksualizmo, jo idealistinis pasaulis šią akimirką man kur kas labiau įdomesnis nei jos intymiosios paslaptys. O kada dar turėsiu galimybę pasikuisti tokiuose svetimuose smegenyse…Atgal! Atgal! - atitekėjau į jį per jo pirštų galiukus, o po akimirkos jis baigė…
Jis pakštelėjo į jos sprandą:
- Iki kito karto, mažyte! - ir išnyko ligoninės tamsoje.
- Kinematografiška pabaiga! - suspėjau dar pagalvoti prieš suvokdamas, kad atsidūriau absoliučioje tuštumoje…
- Po velnių, koks čia dar kosmosas. Juk nebūna taip, kad žmogus pradeda mąstyti tik tą akimirką, kai geidžia, pražysta kaip gėlė, o po orgazmo užsiveria kaip kriauklė? - idiotiški palyginimai, bet kitaip paaiškinti kosminės tamsos ir nepavyko.
Pakistanietis paprasčiausiai užmigo, pasitiesęs antklodę ant grindų.
- Geriau jau būčiau pasilikęs… Geriau, bet nieko nepakeisi.

Išaušo nauja diena ir naujas rytas. Mano nešiotojas abejingai pabudo, pažadintas tos pačios naktinės damos:
- Hafi, pacientas iš ketvirtos palatos pagaliau numirė, nugabenk į morgą!
Lyg niekur nieko, lyg zombis jis iš lėto atsistojo ir siūbuodamas į šonus, periodiškai pasirąžydamas, nusvirduliavo link ketvirtos palatos.
Gerai, kad nors mačiau, kas dedasi aplink: rudos sienos, pilkos lubos, pro atviras palatų duris, besiskverbiantis skausmas, pyktis ir ligos, užsimiegojusios seselės – tokios aseksualios, link tualeto unitazų kulniuojantys ligoniai, nešantis savo atmatas į kanalizaciją. Ketvirta palata, mano ateities komos ištiktas kūnas, kurį jau paliko gyvybė, kuriame vyksta tik puvimo procesai.
- Dar anksti stverti savo inkarą, dar jis nepavirto pelenais!
Pakistanietis per daug nesismulkindamas, permetė lavoną ant neštuvų lyg kokį maišą ir išstūmė iš palatos.
Ir kaip tik tą akimirką aš supratau, ką praradau:
- Velnias, gi galėjau įsiskverbti į kūną, gal būčiau galėjęs aptikęs nors kokį nors pėdsaką, nurodantį kur link išėjo mano ateitis, o dabar dar syk teks kartoti kelionę laike.
Nešiotojo oda nuėjo pagaugais.
- Jam šalta!
Morgo salė, kur jau surinkti vakarykščiai ir šios dienos ligoniai.
- Priimkit dar vieną baltąjį suskį! - ištarė pakistanietis, gimtąją kalba.
- Ir taip čia jų sočiai! - atsiliepė morgo sanitarai, lygiai tokio pat gymio kaip ir manasis.
- Va, čia tai geras! Ir daug gi jų Lietuvoje? Ar vis tik lietuvių tauta yra mirštanti tauta? Ir jai atėjo laikas užleisti vietą jaunesnėms, gyvybiškesnėms…Matyt, mano spėjimas praeityje pasiteisino. O lietuviai, kaip ir kitos Europos tautos taip to ir nepripažino, nes rasinės ir nacionalinės lygybės principai neleido sau prisipažinti ir imtis kokių nors žygių, nes bet kokios priemonės būtų išprovokavusios etninius neramumus regione. O jaunieji eina, vedami savų idėjų!
Ir kaip tik tą akimirką nubrėžiau naują savo kelionės kryptį:
- O ką gi mano šiuo klausimu aukščiausioji valdžia? Keliausim imti interviu! - vis tik nuostabu, kai tiek mažai apribojimų tave kausto, kai esi beveik laisvas.
- Taip reikia palaukti kitos stotelės, kol mano sanitaras prie ko nors prisilies, pas šituos morgo karalius šokti nėra prasmės, neaišku, kada gi prie ko nors jie prisilies, nors gal jie irgi čia kokią nors vedėją choru tvarko, o iš jos persiristume į jos vyrą, kuris irgi turėtų priklausyti panašiam vadovaujančiam luomui, o iš jo dar kur nors aukščiau, iki pačio viršaus!

Kelias buvo ilgas ir jau vien todėl monotoniškas, vis tie patys persėdimai, ir vis tos pačios praktiškai besikartojančios situacijos. Vis tik žmonija dauginasi pašėlusiais tempais, nors ir su prezervatyvais, ir hormoninėm kontraceptinėm priemonėm.

O štai mes ir Baltuosiuose Rūmuose, apsaugininko kailyje. Iki visagalio prezidento, vieno iš tikrųjų pasaulio valdovų beliko visai nebedaug, nors kuo didesnė teritorija, tuo mažiau tvarkos.
Banalu, bet negaliu sau atsakyt, pabūt ribotu, kompleksuotu tautiečiu, norinčio privataus interaktyvaus realybės šou, juolab, kad nuodėmė nepasinaudot turimom galimybėm. Argi savo laike aš kada nors priartėsiu bent prie savo šalies prezidento? Niekados!
Va, eina poniute, tokia mandra, tikrai ne valytoja! Pavyks peršokt į ją ar ne?
- Na, apsaugini, bliat! Paliesk ją! - lyg ir bekylanti ranka, siekianti jos krūtinės, sustingsta.
- Ką aš darau? Ji gi mane į teismą paduos! Neteksiu darbo, žmona pasmerks! Ne, geriau, pakentėsiu ir vakare pamaigysiu kokią nors jaunutę prostitutę, o kai bus vakarėlis ir ji bus gatava, gal būt tada net ir pratrauksiu!
- Laba diena, mem! - lintelėjo jis.
- Laba diena, Džordžai, - nusišypsojo ji, praeidama pro jį ir nutoldama link pagrindinio įėjimo.
- Ilgokai laukti teks, reikia sparčiau judėti.

- Tu žinai kiek dabar laiko? - klausimas išmušantis iš vėžių, priverčiantis pabusti.
- Jo, aš ir vėl čia! Sveiki namai, namai gimti? - vis dar prisimindamas, kur ką tik keliavau, bet prisiminimai taip sparčiai trinasi, tirpsta kaip ir smulki pinigų suma.
Žmona nuoga, apšviesta tualetinės šviesos. Natūralu, gražu ir jokios romantikos:
- Užteks žaisti meditaciją, marš miegoti!
Paklūstu lyg mažas kaltas vaikas. Lyg zombis nulinguoju link lovos ir užmerkiu akis…

Direktyva Nr. 20750829/6
HG bombonešių ekipažams Nr. 310;311 – Pakistanas.
HG bombonešių ekipažams Nr. 312;313;314 – Afganistanas.
HG bombonešių ekipažams Nr. 315;316;317;318;319;320 – Indija, Kašmyro valstija.
HG bombonešių ekipažams Nr. 321 – Kenija.
HG bombonešių ekipažams Nr. 322 – Nigerija.

Kiekviename nurodytame taške numesti po vieną neutroninį užtaisą.

Įsakymai - nesvarstomi, įsakymai – vykdomi. Nesvarbu, kokie jie moralūs ar amoralūs – vykdytojai visuomet atsiras, bent jau tam, kad įamžintų save civilizacijos istorijoje.
Vienas iš pasaulio kampų suvirpėjo.
Drambliai, laikantys tą kampą sudrebėjo.

Sparčiai besidauginančių vargšų musulmonų nebeliko. Terorizmo bangos grėsmė mirštančiai krikščioniškajai civilizacijai atlėgo. Tie, kurie turi, ką prarasti nepuls, jie juk sotūs, o alkanų nebėra.

Televizoriaus ekranas: asmuo labai panašus į Bušą, iš ereliu papuoštos tribūnos, skelia gražią kalbą… Kaip visuomet:
- Visų pirma: terorizmo šaknų nebeliko, mes turėjome rinktis: arba jie dabar, arba mes po kokių penkiolikos metų;
Antra, vienas iš narkotinio nuodo srautų nutrintas nuo pasaulio paviršiaus;
Trečia, mes atitolinome žmonijos pertekliaus problemą, aplenkdami pačią gamtą, kol ši dar nesukūrė kokios nors naujos ligos.
Aišku, atsiras piliečių, kurie veidmainiškai mus pasmerks, bet tų smerkiančiųjų vaikaičiai manau bus mums dėkingi…
Asmenys, labai panašūs į rusakalbius Lietuvos piliečius, žmonos draugus, laikančius save rusais ir pergyvenančius tik už savo etninę Tėvynę ir neapkenčiančius žemės, kurioje gimė ir gyvena:
- Amerika ir vėl raunasi! Bedvasiai išsigimėliai su minimaliu IQ, prakeikti, na, bet nieko likimas juos vis vien nubaus.

Trinktelėjo užsidarančio tualeto durys, žmona nuoga atšlepsėjo ir įsliuogė po antklode. Iš įpročio ją apsivijau lyg voras visomis savo galūnėmis. Ir visas pasaulis visuose išmatavimuose pranyko. Kaip ir mano ketinimai, apmąstymai. Iki ryto.

Keista, kai žinai, kad kažkas vyko, bet neprisimeni kas. Būna, kad kartais ant rankos aptinki žaizdą, bet niekaip neprisimeni iš kur ir nuo ko ji. Trokšti sužinoti, bet nieko dėl to nedarai, netgi “bilobil’o” nebandai gerti, jau nekalbant apie LSD. Vadinasi, tiek ir tereikia.
Pasiteisinimų daug: eilinė vadovybės psichikos krizė darbe, mokslai universitete, reikia rūpintis finansais; o svarbiausia, baisu, kad po to gali gyvenimas pasikeisti.

Šeima gelbstinti savo dvasingumą kelionėmis į Taize vienuolyną, meditaciniais giedojimais bažnyčios chore, klasikinės muzikos koncertais… O likimas jiems vis vien negailestingas, nors gal būtent ta laimė tokia ir turi būti – tiesiog nelaimės nėra.
Banalios mintys kaip ir būtys, ir niekur nuo to nepabėgsi kaip ir nuo žiemos depresijos.
Į vieną koncertą aš negalėjau, žmona nuėjo su drauge, į kitą ji negalėjo, nuėjau vienas… Muzikos klausymui draugija nėra būtina, nebent jūs muzikos neklausot.
Į koncerto pradžią pavėlavau, atsisėdau ten, kur buvo laisvų vietų. Apžvelgiau salę, ieškodamas dėmesio vertų moteriškos lyties subjektų…Nėra…O gal man jų neypatingai reikia? …Nelemta man patirti vėl kokios nors nepažįstamosios prisilietimą tamsoje…Susivokęs, įsiklausiau į garsus, sklindančius nuo scenos ir pajutau, jog lūžtu, prieš savo paties valią atsipalaiduoju. Mane nuolat kankina įtarimas, jog vasarą man įkando erkė ir užsikrėčiau erkiniu encefalitu, vienas iš šios ligos požymių yra mieguistumas…O gal tiesiog pervargau?
Kūrinys “Kalmaro pinklės septynių beždžionių šokiui”. Avangardinis kūrinėlis, tinkantis didžiojo ekrano trileriams ir siaubams, puikiai perduoda aplinkos mikroatmosferą.
Kai jauti nereikia žodžių, bet tik įsigeidi išreikšti pojūčius, tokios loginės konstrukcijos užgimsta!
Atsirėmiau alkūnėmis, uždengiau delnais akis ir pasinėriau. Sąmonė lyg ir skaidri, bet lyg ir miegu ir vėl ničnieko neprisiminsiu…

- Jo, su informacijos mainais pas mus prastoka: atsimenu, ką aš dariau, bet nepamenu, ką jis ir atvirkščiai. Mano patirtis tampa beverte, nes ja nieks negali pasinaudoti. Ir jo angelu sargu negaliu tapti, nes nežinau, ko jam reikia! …Garsai įdomūs…Ir kuo gi mes užsiimsime, vėl ištrūkę į laisvę? …Va, ir vėl prasideda dvejonės! Kaip aš to neapkenčiu! Atsidūrus laisvėje reikia veikti! Tik ką? Ateitį mes žinom…Galiu pabandyti pakeisti ją, bet ar man to reikia, galiu išgelbėti minias dabartinių spermatozoidų, kurie ateityje virs žmonėmis ir sudegs branduolinėse liepsnose…Galiu, bet pusiausvyra juk turi būti! Tie karingi, anie karingi, ir vieni, ir kiti savo veislę laiko geresne už kitas, nors iš esmės niekuo nesiskiria, išsiskyrus odos spalvą ir turimą žinių bagažą…Ne, kol kas pasaulio ateities nekeisiu! Iš pradžių aš tapsiu laisvu, tai yra beveik visagaliu, o po to ištrauksiu iš purvo savo antrąją pusę, kuri apie mano buvimą spėja, bet niekaip neįspėja, aišku, jeigu vėl kokių nors pagundų kelyje nepasitaikys…Svarbu, tiksliai kelią atkartoti…O gal surasti būdą kaip išsaugoti informaciją antrojoje pusėje? Nors ir teigia dzen specialistai, jog tokio pobūdžio informacija neturi prasmės, bet vis tik ji įprasmina būtį ir sužiba lyg švyturys, nušviečiantis trumpiausią kelią, o būtent jo mums labiausiai ir trūksta… Taip! Pirmiausia, mano memuarų išsaugojimo ir perdavimo būdas, nes tai įprasmina ir suteikia realią naudą mano kelionėms, priešingu atveju, jos visiškai beprasmės…Juk po manęs turi likti nors koks nors pėdsakas! - po priimto sprendimo metafizinės srovės atslūgsta, suformuodamos tuštumą, naujos užduoties sprendimui.
- Niekas niekur neišnyksta, tiesiog, niekas ja nesinaudoja, - spėjimas apsireiškia lyg ir iš niekur, pašnibždėtas dar Einšteino. -Arba transformuojasi į ką nors kitą, pavyzdžiui, pektiną, skatinantį maisto įsisavinimą. Va, to mums ir reikia. Kompiuteris realiai naudoja tik apie dešimt procentų visos savo turimos informacijos, žmogaus smegenys apie tris…Įdomu, o kodėl sugebėjau susišnekėti su potencialiu lavonu? Gal yra nubrėžtos kokios nors ribos? Gal yra kokie apribojimai kokios paskirties informacijos tiesiog nepastebėti? Hm, kvepia sąmokslu prieš žmoniją? Pats banaliausias, mes matome tokią realybę, kokią mums reikia matyti? O ką mes turime išvysti už jos? Ribos prieš mirtį suyra, atverdamos kelią į tiesą, nes reikia, kad auka pati nuropotų į reikiamą tašką. Po velnių, absoliutus programavimas! Stop, o kas tada esu aš? Tikroji asmenybė, ar programinis virusas? Ir kodėl mane nuolat slegia tokia klausimų našta? Kodėl jie neateina po vieną, o išsyk tabūnu? Kad nesugebėčiau į juos atsakyti?
Teko susikurti sau dar vieną virtualią realybę, arba idėjos ir jos alternatyvų modelį.
Raudonam horizonte išdygo trys tamsiai raudoni rutuliai:
Iš kairės: praplėsti atminties ribas ir tik po to spręst.
Viduryje: mesti viską ir skriet link mirties taško ir palydėt savo senatvę žvilgsniu iš tolo, sužinot kurgi ji keliauja.
Dešinėje: įgyti laisvę, o tada išsiaiškint savo kilmę, sulyginant savo prigimtį su kitų individų analogiškomis mozaikos detalėmis.
- O aš noriu visko iškart! …Taip atmintis palauks! Pažaisim su dešiniuoju rutuliuku.

Viskas kaip mašiną vairuojant, negalima atsipalaiduoti ir leistis nešamam tėkmės, turi susikaupti, atmesti visas pašalines problemas, nusibrėžti sau kelionės planą ir varyti, priešingu atveju į avariją pakliūsi.
Štai mirties taškas. Štai lavono pelenai leidžiami pavėjui:
- Mano laivas – dulkės, mano inkaras už šios realybės ribų! Na ir kaip: galiu judėti laisvai, ten kur noriu?
Bandymas nr. 1.
Jaučiu kregždę danguje! Aš noriu būt greta!
Kregždė net krūptelėjo iš netikėtumo.
- Nesiblaškyk, kvailute, nelinkiu tau nieko blogo…Na, va, o dabar pabandysime išlikt nuoseklūs. Kas yra už mūsų realybės truputį palauks, aš tiek laiko nežinojau, galiu ir dar kurį laiką nežinot? Tad išsiaiškinsim savo ir žmonijos prigimtį… vis tik manyje tūno Darvinas.
Bandymas nr. 2
Žvilgsnis į Žemę  iš paukščio skrydžio. Šiame lygyje ji dar nepradeda apvalėti, tam reikia dar kilt…
- Pasirinksim auką atsitiktinai ir ištirsime ją. Štai moteriškos lyties subjektas, mėgstu juos visuose lygiuose, be tyrimo pajusiu ir estetinį malonumą, kuris eilinį kartą peraugs į pasišlykštėjimą…

Staiga pasigirdo kažkieno mintys:
- O čia kas per blusa? Tokios dar nemačiau! Kaip greitai tie paprastieji organizmai mutuoja, net stebėtina, vis tik išsigimsta gamta, išsigimsta, na, bet nieko mes ją išdžiovinsim ir ištirsim, nustatysim mutacijos dėsningumus ir kovosim su jomis arba taikysimės prie jų.

Tiesioginė transliacija nutrūko, pagarbūs plojimai suardė negilaus miego struktūrą.
- O visai nieko muzika atsipalaidavimui, netgi galiu sakyti, jog man patiko!
Ant scenos ir vėl užlipo pranešėja, kažką išstenėjo: didžioji dalis neišgirdo, o tie, kurie nugirdo, tučtuojau užmiršo…ir visai be reikalo, bet juk daugelis mano, kad svarbu – tik tai, ką jie patys sako:
- Man dažniau medituoti reiktų, jaučiuosi toks pailsėjęs.
Tokia paprasta, graži Lotynų Amerikos giesmė “Gvantalamėja”, kai ją atlieka styginių kvintetas…
- Negaliu net patikėti, kad taip estetiškai galiu mąstyti!
Ir nejuntamai, nesugriaunant melodijos harmonijos pasigirsta kažkas labai panašaus į Bachą, Vivaldį. Šokiruojantis, bet malonus ausiai epatažinis efektas…Lygiai taip pat gražiai, natūraliai grįžtama prie “Lambados” arba “Sambos” variacijų ir vėl neriama prie gilios gilios klasikos, kai grožiu buvo laikomas natūralumas, o ne naujumas ir netikėtumas…   
Apsižvalgau, stebėdamas salę, o ši sukrėsta lyg molis, iš kurio išgarinta drėgmė…
Melodija nutyla, koncertas baigiasi, o ji lyg pabudusi iš letargo nuoširdžiai pratrūksta ploti ir reikalauti biso. Muzikantai nebūtų žmonės jei nepasiduotų momentiniai šlovės vilionei, juk dėl šios euforijos neretai tik gyventi ir verta, ir sugroja dar vieną kūrinėlį, ne tokį šaunų koks ką tik buvo, bet vis tik… O minią užvaldė euforija artima orgazmui, kai norisi dar ir dar…ji reikalauja biso dar…
- Be vulgariai natūralių asociacijų niekaip neišeina? - pats nusišaipau ir savo natūralizmo.
Bet šeštadienio vakaras lieka šeštadienio vakaro, kai žmonės nori ne tik duoti, bet ir imti. Publika visiškai pilnai patenkinti negali, nebent kai kurie jos individai, kurie šią akimirką susilieję į vientisą pilką plojančią masę, bet vis tik tai ne šiandien, namie laukia antrosios pusės arba bent jau pretendentai į šį neaiškų statusą ir reikalauja kažkur pasąmonės lygyje dėmesio sau.
Muzikantai atsistojo ir išėjo lydimi plojimų.
Euforijos šaltinis dingo, tauta suvokusi, jog nieks šį vakarą nebeduos saldainių, irgi ėmė tirpti lyg sniegas pavasarį laukuose.
- Metaforos kažko šįvakar pas mane pamišusios, - sulaukiau, kol salėje likau visiškai vienas, po to neteks eilėje prie paltų stovėti, ir vėl tapau savimi. Atsistojau eiti ir pasijutau kažkoks ne toks:
- Hm, toks jausmas, kad man kažko trūksta! Ne man tikrai reikia pasirodyti gydytojui, toks įtarimas glūdi, kad vis tik aš sergu…Nors gal tai pakitimai sąlygoti amžiaus pokyčių, man juk nieks niekada nepaaiškino kuo ir kaip visa tai pasireiškia, nors gali būti, kad sakė, tik aš nesiklausiau…kaip ir visada…Reikia dažniau medituoti, tik mantrą – žodžių formulę – laikas keisti; senosios manęs nebepatenkina, toks jausmas, kad jos skaldo mano asmenybę perpus...
Po kažkiek tai laiko, aš tai pavadinau posūkiu dvasingumo link: pats savęs nebepatenkinu reikia kažką savyje keisti. Kuo skiriasi dvasingas nuo paprasto žmogaus? Dvasingas keičia save, paprastas keičia aplinkui, ypatingai nesusimąstydamas apie pasekmes aplinkiniams. Geriau elgčiausi kaip paprastas, bet ne, vis tikiuosi, kad kažką savyje atrasiu.
Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau pradeda patikti būti blogu: jo bijo, jį gerbia…ir apsisiautus juo lyg apsiaustu galima sėti gėrį.

© Gintaras Petrauskas 2005