Šešėlių dvasia

... Ir šešėliai pavirpa,
Kad mūzą girdėtų.
Prilaikau šitaip išgirstą žodį -
Te jie virpa,
Tegu nors va šitaip pabūna.
Man svarbu įsisprausti į atmintį jų
Ir kartu pagiedoti.
Net tikiu,
Kad prie lopšio ateisiu
Ir galėsiu pasupti save.
Jau iš tėviškės mano
Seniai net rugienos išėjo,
O šešėliai dar vaikšto žeme.
Kaip raišku ir tylu!
Lyg juose
Susikaupusi
Šklėrių sodžiaus dvasia.